Vasaros pabėgimas į Lenkiją. Pradžia

Lietuviškos vasaros vidurys, darbe jau vyksta karuselė atostogos-lauktuvės-atostogos, vis plaukia įspūdžiai iš nuostabių pasaulio kampelių. Mes pagauti atostogų nuotaikos ir žinodami, kad iki mūsų “didžiųjų atostogų” dar bene pusmetis, desperatiškai, kaip ir kasmet, bandom įsprausti trumpą pabėgimo planą į savo dienotvarkes, kas vakarą vis vildamiesi dar pagauti kokį nerealų pasiūlymą… Bet Vilniaus oro uosto durims užsivėrus iki vasaros galo – viltis miršta ir lieka vienas kelias – kelionė automobiliu pas kaimynus.

Peržiūrėję galimybes: Saremos salos, Talinas-Helsinkis, Daugpilis ir Zarasų apylinkės, Sigulda-Cesio nacionalinis parkas, Venspilis-Liepoja, Gdanskas ir Mozūrijos ežerynai, išsirinkom gana keistą maršrutą, apie kurį turėjom tik vieną lankstinuką, parsivežtą iš Lenkijos: Augustavas-Liublinas-Žamošč-Balstogė.

Mes išvažiavom penktadienį po darbo, tikslas – pasiekti Augustavą ir jame esantį B&B Stary Dom iki 20.30 val., kad dar bent pusvalandis liktų iki I. miego laiko. Išvažiuojam iš Vilniaus, apie pusė šešių vakaro ir jau GPS ekrane matom nenuginčijamus faktus – reikia plano B, nes mes neįvertinom aplinkybės, jog Vilnius po darbo važiuoja atostogaut, taip pat, kaip ir mes, ir taip pat sėdi mašinoje ir širšta, kad trečdalį kelionės laiko surys stovėjimas kamštyje, siekiant išvažiuoti iš miesto…

Pradedam dainuoti, nes kas geriau, nei muzika, gali pakelti nuotaiką? Mažoji pradeda užsakinėti muziką ir mes abu atrandam savyje net šiek tiek poeto, ir net kompozitoriaus, nes atsakymas “nemoku dainelės apie žirafą” yra ignoruojamas ir palydimas didžiuliu nepasitenkinimu 🙂

Pagaliau matyti pasukimas į Druskininkų kelią ir pagaliau mes VAŽIUOJAM! Užlieja malonus atostogų ir laisvės jausmas, vaizdai ima keistis, dainelės prityla, dabar vis žvalgomės ir džiaugiamės, kad dar yra pakelėse karvučių ir arklių, o ir įprastas miškas virsta puikiu pokalbių ir veiklos objektu. Netoli Alytaus imam svarstyti kur gi čia skaniai pavalgius vakarienę, užsukam Dzūkijos dvaran, suraitom po dosnią porciją jautienos ir paskui besileidžiančią saulę išrūkstam į Augustavą. B&B paprastas, bet švarus ir tvarkingas, rodos daugiau norėti iš vienos nakties nuotykio ir neverta, tad krentam į lovą, “didžioji keliautoja” lūžta vos padėjusi galvą ant pagalvės, o aš su atostogų jausmu krūtinėj ir nerimu dėl rytdienos 5 valandų kelio, vartausi mėgindama surikiuoti mintis. Pirma atostogų diena baigėsi.

Prabudom, mes jau Lenkijoj, Augustavo mieste ir sušlemštę savo lenkiškus pusryčius keliaujam pasižvalgyti po miestą. Šeštadienio rytas, tad miesto centras užpildytas įvairiausiais prekybiniais kioskeliais, mugėmis, nuo ekologiškų ir etnografinių objektų iki sendaikčių ar tiesiog šeštadieninio turgaus. Pasivaikštom, pasimėgaujam, paskanaujam ir traukiam link upės.

Vanduo – tikras gyvybės centras Augustave, palei upę einančiose promenadose, zuja dviračiai, pėstieji, vaikiški vėžimėliai, bėgikai, “šliaužikai po vakarykščio” ir kitos personos bei transportas. Paplaukioti galima kokio tik pageidauji dydžio, formos, paskirties ir techninių galimybių laiveliu-dviračiu-valtimi-plaustu, pasirenkant tiek kelionės trukmę, tiek kainą, tiek savo paties veiklą (sėdėti, irkluoti, minti ir t.t.). Laiko turim nedaug, tad visi trys sutariam – Augustavas puiki vieta savaitgalio kelionei, tad tikrai dar sugrįšim, o mums lieka paskutinis tikslas prieš išvykstant – rasti gerą žaidimų aikštelę.

Mane sužavėjo lenkų verslumas, pavyzdžiui einant ganėtinai nedidelio miesto gatvėmis vis užkliūva užrašai “Žuvies parduotuvė”, kai Vilniuje tokios yra vos kelios ir tai pardavinėjančios atvežtinę žuvį už kosminę kainą, o štai lenkai, prigaudo savuose vandenyse, užaugina savuose prūduose.

Pagaliau vaikštinėdami randam super puikią žaidimų aikštelę (jei kada ieškosit, tai nuo laivelių prieplaukos, atsisukus veidu į tiltą reikia paėjėti į dešinę pakrantės šaligatviu ir prieisit nuostabią žaidimų aikštelę, prie jos automobiliu privažiuoti beveik neįmanoma, įtariu tik vietiniams leidžiama). Prisilakstom paskui I. saulės atokaitoj, pavalgom ir sėdam mašinon. Tikslas – šiandien pasiekti Liubliną.

Kelias Augustavas-Liublinas yra ganėtinai tvarkingas, jokių “lenkiškų kopėčių” nebesutikom, dar kai kur reikėtų kelio pagerinimo, bet iš esmės važiuoti malonu, tik kad važiavimas yra lėtas, nes nuolatiniai posūkiai-kalneliai-miesteliai… Kita vertus tikrai yra kur sustoti pasižvalgyti, pradedant nacionaliniais parkais, Bieloviežo giria, baigiant šiltais tvarkingais Lenkijos miestukais, kuriuose atsispindi lietuvių, baltarusių, totorių, žydų ir kitų pėdsakai. Mane nustebino, kad kelias nėra apkrautas, sakyčiau netgi pustuštis, gal tam įtakos turėjo ir tai, kad važiavom šeštadienį. Pagrindiniai sutiktieji buvo vietiniai, kurie netrukus nusukdavo savo kryptimi arba keistai įdomūs turistai (prancūzų pensininkų pora, du pagyvenę švedai su motociklais, lietuviai turistai, važiuojantys su BMW, bet niekur neskubantys, o važiuojantys tvarkingai ir atsakingai).

Apie Palenkės vaivadiją yra netgi išleistas  laikraštukas lietuvių kalba, prieš kelis metus jau mačiau juo besidalyjančius facebook’e, nes jis parašytas lenko, manančio, kad jis moka lietuvių kalbą, tačiau nepaisant to – labai informatyvi priemonė, todėl siūlau sustoti turizmo informacijos centre ir prigriebti jį. Ištrauką pridedu kad žinotumėt ko tikėtis:

IMG_20170723_203741

Pavalgyti Lenkijoje ganėtinai paprasta, mes tiesiog stodavom miestukuose ar pakelės kavinėse ir užkasdavom kokių pyrogi (lenkiški virtiniai), kita vertus su lenkišku skoniu man taip ir nepavyko susigyventi, todėl turėdami galimybę rinkdavomės tiesiog kitas virtuves – italų, žydų ir pan. Man patiko, kad jei jau aš užsisakau žydišką patiekalą, tai ir gaunu jį, ir tikrai adaptacija pagal regioną autentiškumo neužmuša, tikrai nėra ką lyginti su latviška išmone dėti burokėlius į graikiškas salotas ar marokietišką būdą visus patiekalus (net itališkus!) pagardinti kuminu.

Mes išvažiavom prieš pietų miegelį, tai Liubliną pasiekėm su dviem sustojimais, pirmas po pietų miego pavalgyti, antras pailsėti po 1,5 val. važiavimo, kartu “pasiganant” po gražiai sutvarkytą parkelį miestuko centre ir suvalgant lenkiškų ledų. Liubliną pasiekėm jau visai vakare.

GPS nuvedė mus tiesiai prie viešbučio, įvažiavom į aikštelę, o ten net vietos mašinai nėra (likę tik autobusų ir neįgaliųjų parkavimo vietos). Na ką, pasistatom vietoj autobuso, susirenkam daiktus ir žengiam per neįgaliesiems skirtą įėjimą (nes visi daiktai sukrauti ant I. vežimėlio), bet durys uždarytos. Tenka viską tempti aukštyn laiptais pro paradines duris, nesistebim, nakvynė nakčiai mums kainavo apie 40 EUR, nors ant pastato ir puikuojasi keturios žvaigždės. Pradarius duris pasitinka raudonas kilimas ir aukso spalvos detalės (dažniausiai blogo skonio ženklas), sukam link recepcijos, o ten inirtingas ginčas – akivaizdu, kad recepcijos mergina nesupranta angliškai kalbančio kliento pageidavimų…Atsidūstam…ir laukiam savo eilės. Mus pastebėjusi recepcijos mergina atideda “tolesnį ginčijimasi” tiesiog kreipdamasi į mus, mano vyras stengiasi kiek įmanoma labiau lenkiškai ištarti mūsų pavardę, rezervaciją randa, išklausom trumpos info apie pusryčius ir kt., susirenkam daiktus ir keliaujam apžiūrėti kambario. Lūkesčiai jau žemiau 3 žvaigždžių…

Durys atsiveria, o už jų didžiulis, maloniai šviesus, autentiško pastato (buvusios žydų mokyklos) kambarys, su visais keturioms žvaigždutėms įprastais atributais, nusileidžiam pavakarieniauti, o ten autentiška žydų virtuvė ir tikrai geri europietiškos virtuvės patiekalai už padorią kainą (nuo 15-40 PLN). Su saule kartu nusileidžia ir visos baimės, stresas ir įtampa. Pagaliau pasiekėm Liubliną – nuo rytojaus jau TIKROS atostogos!

Laukite tęsinio…

 

 

 

 

Pasimatymas su Prancūzija: kelionės į Nicą įspūdžiai

Vieną vėlyvą žiemos vakarą, susumavę visus už ir prieš, nusprendėm, kad mūsų šeima būtinai turi pasinaudoti paskutine galimybe pakeliauti, kol mažoji dar laikoma “kūdikiu” ir į bilieto kainą nėra įskaičiuojama. Tokia buvo oficiali priežastis, o realiai, mums visiems trims tiesiog stigo laiko pabūti kartu, nes įsibėgėjus maratonui darbas-darželis-miegas, tos gražios akimirkos išsibarstydavo ir nebūdavo kada jomis ilgiau pasimėgauti. Kitą rytą, įvertinus kainas ir šilumos tikimybę, mes jau turėjom bilietus į Nicą. Balandžio 6 skrendam į Žydrąją pakrantę!

GP0_0289

Aš įsimylėjau Prancūziją iš pirmo vadovėlio ketvirtoje klasėje ir Paryžiaus kvartalų žemėlapį (arrondissement) mokėjau mintinai daug daug metų prieš pirmą kartą realiai išvystant Paryžių. O po pirmojo tikro susitikimo su Prancūzija, jos Île de Ré ir Loir’os slėnio pilimis, likau amžiams apžavėta prancūzų “šarmo”, kalbos ir manierų elegancijos, virtuvės skonių, amžiais dvelkiančių pastatų dvasios ir tos orios laikysenos, kurią demonstruoja tiek vienuolikmetė mergaitė, tiek senjorė skaisčiai raudonomis lūpomis.

Tiesa, nuo paskutinio mūsų susitikimo su Prancūzija, tiek pati šalis, tiek mes kiek pasikeitėm. Vargšė Prancūzija buvo užgulta nepaprastosios padėties dėl terorizmo grėsmės ir jos veidą iškraipė strateginiuose objektuose zujantys kariai berniukišku veidu ir automatu rankose bei gėlės su žvakėmis ten, kur teroristai spėjo “pasižymėti”.

O mes, skirtingai, nei studentiniais laikais, jau galėjom sau leisti ne tik pasižvalgyti į eurų eilutėmis nusėtus meniu, bet ir mėgautis tuo, kuo kasdien mėgaujasi prancūzai – ramiu pašnekesiu popietinės saulės glostomoje kavinėje skanaujant prancūzišką vyną, jūros gėrybes ir burnoje tirpdant  vienas už kitą skanesnį fromage (sūrio) gabalėlį.

Be to, šį kartą keliavom ne kaip įsimylėjėlių pora, o šeima su mažu vaiku. Žinia, kad prancūzai garsėja gebėjimu gyventi savo gyvenimą toliau, nepaisant atsiradusių atžalų, kiek gąsdino, nes nežinojom, kaip mums, propaguojantiems prieraišiosios tėvystės principus, pavyks prisitaikyti prie tokios aplinkos.

Šį kartą kelionę nusprendžiau aprašyti kaip atsakymus į anketinius klausimus, nes prieš ruošiantis pastebėjom, kad nepaisant populiarumo, apie Code d’Azur yra daug informacijos per subjektyvias emocijas ir patyrimus, bet labai mažai aprašymų ir atsakymų į konkrečius, keliautojui kylančius klausimus.

Ką pamatyti nuskridus į Nicą?

Pati Nica yra didelis miestas, su viduramžius menančiu senamiesčiu, pilies liekanomis ant šalia esančios kalvos, uostu, kartu mieste yra pakankamai modernių vietų miesto gyventojams (žaliasis koridorius, pajūrio promenada) ir tokių rajonų, kurių geriau privengti, jei nesinori pamatyti murzino Nicos veido. Mes mėgstame vaikščioti, tad visą Nicą išmaišėme pėsčiomis (per dieną po mažiausiai 20 t žingsnių), netgi paskutinę dieną Nicos oro uostą pasiekėm eidami pėsčiomis pajūrio promenada (Promenade des Anglais). Be to, tiek mieste, tiek jo apylinkėse taip pat puikiai išvystytas viešojo transporto tinklas, kuriuo patogu ir nebrangu (bilieto kaina 1,5 EUR) naudotis.

Man atrodo, kad planuoti labai detaliai vizitą Nicoje nėra verta, geriau susirinkti informaciją turistų informacijos centre, ir ryte pagal orą ir nuotaiką, nuspręsti ką konkrečiai tą dieną norisi nuveikti ir(ar) pamatyti.

Ar verta važiuoti kur nors už Nicos?

Jei turite laiko – tikrai taip! Mes per savaitę aplankėme Monaco, Cannes (liet. Kanai), Antibes, Juan les Pins, Èze ir Beaulieu sur Mer kartu su šalia esančiu pusiasaliu (kuris man buvo tikras atradimas, nes apie jį papasakojo kolega, tuo tarpu internete jis nebuvo minėtas kaip vertas dėmesio) . Visi šie miesteliai yra šalia jūros, o juos pasiekti paprasta autobusais (kaina ta pati – 1,5 euro) arba traukiniais (jie daug greitesni, gerai kondicionuojami, bet brangesni, kaina jau priklausys nuo atstumo, pvz. iki Cannes – 7 eurai). Aš galvoju, kad bent jau Monaco ir Èze būtina įtraukti į kelionės planą skrendant į Nicą, nes pati Nica tikrai mažiau žavesio turi. Tačiau ar verta lankyti visus pajūrio kurortus nuo Saint Tropez iki Cannes jau daugiau keliautojų pomėgių klausimas, nes iš esmės vaizdai panašūs, kažko ypatingo net pačiuose Cannes sunku pamatyti. Iš tiesų nuotrauka ant raudonojo kilimo yra vienintelė atrakcija, tad pati patarčiau turint daugiau laiko (pvz. porą savaičių Code d’Azur) geriau į kelionės maršrutą įtraukti šalia esančio Provence regiono miestelius, Alpes, tiek autentiškumo, tiek peno akims bei gomuriui galima bus rasti daugiau.

Kas paliko didžiausią įspūdį?

Iš kelionės parsivežiau pakrantės vaizdus iš Saint Jean Cap Ferrat, kurie ilgo pasivaikščiojimo metu tiesiog įsirėžė į atmintį ir dar dabar galiu užsimerkusi matyti tą vandens žydrynę, jachtas, siūbuojančias ant bangelių ir į dangų besikabinančias kalvas bei kalnų atbrailas.

Urbanizuotų vietovių top 3: Monakas, Èze, Antibes.

Monakas unikalus ir įdomus tiek dėl jo istorijos, tiek dėl karališkosios šeimos peripetijų (man visai patiko  holivudinis filmas apie princesę Greis Kelly), tiek dėl prabangos, kurią sunku įsivaizduoti, o matant savomis akimis, sunku patikėti, kad yra tokių vietų pasaulyje. Èze užburia vietovės grožis, taip pat malonu pabraidyti po kvepalų parduotuvėles, nes ši vieta garsėja kaip Fragonard kvepalų šaltinio vieta, o Antibes, be puikių paplūdimių, turi labai jaukų senamiestį, kuriame malonu paklaidžioti po karštos dienos skanaujant natūralių skonių ledus.

Ką ir kur valgyti?

Valgėm įvairiausiose vietose ir visur buvo išlaikytas bent jau “valgomas” lygis. Prancūzijoje labai rekomenduoju pirkti gurmaniškus dalykėlius turguose ir tam skirtose parduotuvėlėse, nes tikrai liksit nustebinti skonių įvairovės ir maisto kokybės, pradedant saldumynais, baigiant ravioli (Code d’Azur galima vadinti prancūziško-itališko maisto mišraine), mėsos ar sūrio gaminiais. Siūlau nepraleisti progos paskanauti austrių, nes jos tikrai, palyginus su Lietuva, yra ne tik šviežesnės, skanesnės bet dar gi ir ryškiai pigesnės.

Mes buvom “susigooglinę” iš anksto vos porą vietų, kitas rinkomės principu – kur daug žmonių ir tikrai visi trys skaniai pavalgydavom. Buvo didžiulis palengvėjimas tai, kad šioje kelionėje mano princesė pati žinodavo ką nori valgyti ir kirsdavo su toookiu malonumu, kad vėliau tikrai nereikėdavo sukti galvos ar vaikas yra sotus. Taip pat dauguma kavinių turėdavo meniu vaikams, kuris tikrai būdavo tinkamas ir mėgstamas vaikų (ne taip kaip pas mus, kur vaikišką meniu sudaro fri bulvytės, dešrelės ir blyneliai su ledais). Prancūzijoje vaikams siūlomi makaronai su švelniu mėsos padažu, kiaušiniai su daržovėmis ir panašūs savo maistine verte vaikams tinkami, bet kartu vaikų mėgstami produktai.

Ko būtinai reikia kelionei į Nicą?

Pirma, kremo ir akinių nuo saulės , antra, tinkamo nusiteikimo, nes prancūzai tikrai sukalbami, tiesiog reikia juos kalbinti, o ne sakyti, kad “pasikėlę ir nekalba jokia kita kalba”. Trečia, minimalių prancūzų kalbos žinių, Bonjour (Laba diena), Merci (Ačiū), Pardon (atsiprašau, atitikmuo angliškam “sorry”), taip pat Madame (kai kreipiamasi į moterį) ir Monsieur (kai kreipiamasi į vyrą) bei universalusis sakinių užbaigėjas: S’il vous plaît (prašyčiau jūsų). Šie žodžiai padės rasti ryšį su tikrai draugiškais ir šiltais prancūzais.

Ką parvežėt lauktuvių?

Prancūziškų kvepalų rinkinukų, provanso muilo gabalėlių, Saint Tropez ūkininkų figų uogienės, prancūziškų sausainiukų ir šokoladinių saldainių, Monako šokolado, plokštelių iš antikvarinio turgelio, velykinį pyragą.

Mėginom parsivežti ir pavasarį, bet kažkur ties Lenkija, jis išsirito iš lėktuvo bagažo skyriaus ir iki šiol negrįžo pas mus…

Tai kaip ten su tais vaikais sekasi keliauti?

Tikrai turiu pripažinti, kad jokių piktų žvilgsnių ar replikų neteko gauti dėl mūsų mažosios, kita vertus šypsenų ar kažkokio papildomo dėmesio taip pat. Tiesa, žaidimų aikštelių, pervystymo vietų ir panašių “patogumų” tikrai mažiau, lyginant su ispanakalbėmis vietovėmis (tiek Ispanija, tiek Kanarai), o ir žmonių požiūris kitoks, pvz. Barselonoje metro nė karto nestovėjau su vaiku ant rankų, nors šis būdavo ir sausakimšas, tuo tarpu Prancūzijoje šalia esantys, tiesiog jokio dėmesio ar “užuojautos” vaikui ir jo tėvams nerodo, pagalbos nesiūlo. Negaliu sakyti, kad tai kažkas baisaus ar kad tai trukdė kelionėje, nes mūsų mergaitė jau didelė ir ganėtinai supratinga, tiesiog, jei norit “rojaus vaikams”, kol kas nepakeičiau savo nuomonės ir siūlau važiuoti jo ieškoti į Barseloną, Madridą, Kanarų salas ar pietų Ispaniją.

Mes keliavome su vėžimėliu, kuriuo I. namie ne itin mėgsta važinėtis, bet kelionės metu ji mielai važiuodavo ir žvalgydavosi bei pasakodavo mums apie objektus ir žmones, kurie patraukdavo dėmesį. Tiesa, mūsų Emmaljunga (vietinių padavėjų dažnai vadintas “Ferrari”) sunkiai įsitekdavo kavinėse, liftuose ar net gatvėje, bet neįsivaizduoju kaip kitaip būtume įveikę tiek daug kilometrų ir aplankę tiek daug vaizdingų vietovių.

Pats geriausias miestas su vaiku, man asmeniškai buvo Monakas, ten lipti praktiškai nereikia, nes visur veža eskalatoriai-liftas ir pan., be to daug gražių vietų (įskaitant vaikams skirtą nedidelį zoo, suaugusiam įėjimas 5 EUR), kur galima smagiai piknikauti, išdykauti ar žaisti, o ideali švara parkuose ir skveruose tikrai buvo papildomas bonusas keliaujant su smalsia mergyte, mėgstančia kiekvieną daiktą (įskaitant gulinčius ant žemės) ištyrinėti.

Ar patiko kelionė?

O taip! aš ne tik ten norėčiau sugrįžti, mielai gyvenčiau Žydrojoje pakrantėje! Įkvėpimo pagauta vis dar gaminu prancūziškus patiekalus, mėgindama atkartoti kelionės skonį ir svajoju apie kitą pasimatymą su Prancūzija…

Tikiu, kad tai, kas liko nepapasakota, geriausiai atskleis nuotraukos po šiuo įrašu.

Gerų kelionių!

Justė

Apie Pažadėtąją Vasaros šalį. Gran Canaria

Kaip ir kasmet rudenį norėjom kur nors maloniai pasišildyti, tad visa kelionė, jos planavimas, bilietų paieškos buvo sukoncentruotos į aiškų tikslą – skrisim ten, kur lapkričio pabaigoje dar yra maloniai šilta. Tiesa, pasirinkimas buvo ne toks ir didelis, ypač atmetus abejones keliančias valstybes apie kurias rašiau čia ir tolimus maršrutus. Viduržemio jūros salos mums jau buvo pažįstamos ir gal net kiek pabodusios, tad pasirinkom Kanarus, o konkreti sala “iškrito” tiesiog dėl patogių-pigių skrydžių.

DSC_8231.jpg

Kelionės planavimo metu net minčių nebuvo apie tai, kad Ryanair lėktuvas suges ir mes striksim Airijoj, kad mūsų trumpa viešnagė Berlyne paliks baimės skonį “juk ir mes prieš savaitę vaikščiojom po tą mugę ir galėjom būti vieni iš ten užgesusių žmonių“…vienintelis mūsų lūkestis buvo – surasti vasarą.

Visuomet laikausi principo, kad vaikams meluoti nevalia ir išimtys šiuo atveju galimos tik itin išskirtiniais atvejais, todėl kai vietoj pažadėtosios Vasaros šalies, mažoji turėjo dairytis po Malahide, jaučiausi baisiai apsimelavusi. Ir visi tie mano kartoti pažadai, kad skrisim ten, kur daug saulės, kur bus daug smėlio ir didžiulis baseinas (“jūros” dukrytės žodyne iki kelionės dar nebuvo), vaikštant šaltomis Airijos gatvėmis atrodė tokie beprasmiai, o atvykus į Gran Canaria vėlyvą naktį jau maniau, kad verčiau palauksiu ir pažiūrėsiu ar tikrai tai, apie ką pasakojau vaikui tiek savaičių bus realu.

DSC_8885-Edit.jpg

Gran Canaria mus pasitiko šiltu vakaru, visiškai be vėjo, einant į mūsų išsinuomotą butą Arinaga miestelyje girdėjome ošiant jūrą, buvo malonu pagaliau kvėpuoti be krūvos paltų ir megztinių. Gran Canaria lankytinų objektų yra šimtai, tačiau realiai įspūdį palieka gal kokia dešimtis ir iš esmės tai vien gamtos sukurti stebuklai. Didžioji salos dalis yra pagal pakrantę išsidėstę miestai ir miesteliai, lengvai pasiekiami magistrale, likęs salos plotas – kalnai ir juose slypintys lobiai, įskaitant senovinius miestelius, kalnų keteras, gausybę kempingų ir stovyklaviečių, kurios savaitgaliais yra labai populiarios vietinių šeimų tarpe.

Pirmąją dieną iškeliavę apsižvalgyti buvom nustebinti visiškai kitokių vaizdų, nei teko matyti Viduržemio jūros salose, kas iš tiesų džiugino. Prisėdę papietauti ganėtinai turistinėje vietoje pamaloninom savo pilvus skaniais, sočiais, šviežiais ir dar gi pigiais valgiais.

DSC_8221.jpg

Iš tiesų Gran Canaria turi puikias ispaniškas maisto tradicijas, apipintas kitų šalių ir tautų įtaka. Mūsų mažoji šviežią keptą žuvį mielai valgydavo tiek pietums, tiek vakarienei ir net užkandžiams, lygiai taip pat jai tiko šviežia duona, bulvės, salotos, padažai ir įvairiausi tapos. Auginantys mažus vaikus supras, kaip man buvo gera, kai nereikėjo kasdien gaminti, o galėjau tiesiog mėgautis tuo, kaip mano visa šeima valgo sveiką ir skanų maistą. Iš tiesų saloje galima rasti tiek labai prabangių restoranų, tiek turistams skirtų vietų (ypač Maspalomas), tiek nuoširdžių vietinių užeigų, kur sekmadienį po bažnyčios susirenka visas kaimas. Išbandėm įvairiausias vietas ir mums, matyt, pasisekė, kad nebuvo nė vieno karto, kai maistas būtų kėlęs abejonių dėl jo kokybės, skonio ar šviežumo.

Gran Canaria saloje galima rasti įvairiausių turistų. Ten puikiai jaučiasi senjorai iš Vokietijos, kurių galima sutikti ištisus turistinius miestelius ir jų švytinčios šypsenos man visai pakeldavo nuotaiką; saloje nemažai dviratininkų ir motociklininkų, kurie keliauja po kalnus; matėm ir gausybę šeimų su vaikais, tiesa, tai dažniausiai ispanai arba vietiniai Kanarų gyventojai, bet buvo ir tokių varlių keliauninkų kaip mes. Norintiems keliauti vien su kuprine ant pečių, ši sala taip pat labai tinkama, nemažai teko pastebėti palapinių tiesiog paplūdimiuose ar kalnuose. Be abejo paplūdimiai nusėti įvairiausių “lentų” ant vandens gerbėjų, kuriems sudarytos tinkamos sąlygos ir tiek vanduo, tiek vėjas labai palankūs. Žodžiu, turizmas tikrąja to žodžio prasme Gran Canaria klesti, tačiau nepaisant to, žmonės labai malonūs ir paslaugūs, o kainos itin primena kainas mūsuose. Kiek teko domėtis, tai šioje saloje daugiausiai gyvena pačių vietinių, todėl galima rasti ne tik “nuturistintų” paplūdimių, bet ir tikros kultūros, gyvenimo, maisto ypač sostinėje – Las Palmas (nemaišyti su Palma sala!).

DSC_8986.jpg

Aš dar kartą įsitikinau, kad ispaniškos kultūros šalyse vaikams yra gera gyventi. Mūsų mažoji džiaugėsi daugybe žaidimų aikštelių ir dėmesiu, kurį rodė aplinkiniai. Man pačiai toks požiūris į vaikus labai patinka, nes ten, kur tavo vaikas rūpi ne tik tau, bet ir kiekvienam aplinkiniui ir visų tikslas vienas – kad vaikai būtų laimingi ir saugūs, daug lengviau yra atsipalaiduoti ir mėgautis atostogomis. Žinau, pas mus yra daugybė žmonių, kurie nenori arba tiesiog širsta, jei jų vaiką kas nors sudrausmina ar ima kalbinti viešoje vietoje šiam pradėjus verkti…Tačiau man buvo malonu, kai mano vaikas rasdavo aplink jį daugybę šypsenų, gaudavo daugybę pagyrimų ar tiesiog pasiteiravimo kaip jai sekasi. Ir net tuomet, kai padavėjas draugiškai ją pačiupo už rankos, kad ši nenubėgtų per toli nuo mūsų staliuko, aš jaučiau tiesiog dėkingumą, ne gėdą, kad nespėjau sužiūrėti savo vaiko, ne pyktį, kad kažkas kitas jį drausmina, o tiesiog dėkingumą, kad šiam žmogui rūpi, jog mano vaikas nenulėktų nuo laiptų, kad jam rūpi, jog mes galėtume toliau ramiai vakarieniauti.

DSC_8340.jpg

Kalnai visuomet buvo mano ir vyro aistra ir mums atostogos kalnuose visuomet buvo labiau trokštamos, nei atostogos prie jūros, tad buvo labai malonu per šią savaitę Gran Canaria suderinti abu dalykus. Iš pradžių nežinojau kaip mums seksis keliauti tryse po kalnus, tačiau nerimavau, kaip visad, visai be reikalo. Pasiėmus kelioninę vaiko kuprinę, prisidėjus užkandžių, vandens ir kepuraites su kremu nuo saulės, po hiking’o maršrutus braidydavom valandų valandas.

DSC_8627.jpg

Tikiuosi, kad pavyko ir mažąją užkrėsti kalnais, nes tie vaizdai tikrai buvo nuostabūs. Gran Canaria puiki dar ir tuo, kad norint pasiekti įspūdingas panoramas daug kur pakanka automobilio ir nereikia pačiam toli eiti, todėl keliautojams, kurių kojos dar pakankamai trumpos, tokie maršrutai yra pats tas. Gran Canaria kalnai man pasirodė visiškai kitokie, nei matyti iki šiol, nors viršukalnės ir nėra labai aukštos, tačiau dėl vulkaninės kilmės, yra daug tokių neįprasto aštrių kampų peizažo, debesų, kybančių ant kalnų keterų.

DSC_8671.jpg

Paskutinis dalykas, kurį, manau verta paminėti, tai temperatūra. Ji saloje priklauso nuo to, kurioje salos dalyje esi ir gali atitinkamai skirtis net 4-8 laipsniais. Taigi, norintiems daugiau šilumos ir saulės reikėtų rinktis populiariuosius pajūrio kurortus (Maspalomas, Playa del Ingles, Puerto de Mogan) arba miestelius šalia jų, kita vertus mūsų Arinaga irgi dovanojo mums kasdien daugybę saulės ir šilumos (apie 22-24 laipsnius), nors vėjo taip pat nepagailėjo. Keliaujant po kalnus temperatūra buvo žemesnė, kai kur netgi žymiai, ypač, kai aušta ar temsta, tačiau kūno apsaugai pakako megztinių ir plonų striukių.

Tai tiek šį kartą norėjau pasakyti, džiaugiuosi, kad dar yra tų, kurie nori išgirsti, o jei kam norėsis detalesnės informacijos, taip pat mielai ją pateiksiu čia arba facebook paskyroje noreciaupasakyti.

o kol kas likusią istoriją palieku pasakoti nuotraukoms!

Justė

DSC_8248.jpg

Puerto de las Nieves (uostas iš kurio keliamasi į Tenerifę kursuojančiu keltu).

dsc_8445

Ne, ne Marokas…Maspalomas kopos, arba didžiausia smėlio dėžė, kurioje teko žaisti mano vaikui 🙂

DSC_8807.jpg

Puerto de Mogan, šilta čia ne tik nuo jūros, bet ir nuo turistų kiekio, bet grožis sunkiai apsakomas…

 

DSC_8876-Edit.jpg

O taip užbaigdavom kiekvieną savo dieną – ramiu pasivaikščiojimu jūros promenada, BŪTINAI išbandant visas žaidimų aikštelėse esančias supynes…

 

Airija tinka ne tik darbui, bet ir atostogoms: Malahide

Smėlėti paplūdimiai, žydra vandenyno pakrantė, įspūdingi saulėlydžiai, vandenyje besisiūbuojančios jachtos, klykaujančios žuvėdros, švelnus plaukus kedenantis vėjelis…

DSC_8032.jpg

Užmerkus akis tikrai galėjai patikėti, kad jau esi Kanaruose, bet iš tiesų mes buvom įstrigę pusiaukelėje – Airijos Malahide miestelyje. Nustūmę visas blogas mintis šalin, gerai išsimiegoję pradėjom savo viešnagę. Pirmąjį rytą leidom viešbutyje prie lango besigėrėdami kylančia saule. Jau tuomet supratau, kad vien tas smaragdinis vandenynas vertas atskiro apsilankymo ir dėmesio, todėl buvo smalsu sužinoti kokie atradimai mūsų dar laukia šioje šalyje.

DSC_7979.jpg

Airija, tikrai niekada nebuvo patekusi į jokius mano TOP lankytinų vietų sąrašus ir apie ją žinojau vos kelis nereikšmingus faktus –  Airija pilna Rytų Europos imigrantų, ten visuomet lyja, Airija pasauliui padovanojo U2 ir Damien Rice, airiai mėgsta gerti daug Guinneso alaus ir ilgą laiką buvo visaip skriaudžiami savo artimiausių kaimynų britų, todėl patys yra išsibarstę po pasaulį ir kai kuriuose miestuose (kaip kad Bostonas) ilgą laiko gyveno kaip mažose Airijose…ai, ir dar iš ten išplaukė Titanikas į savo pirmą bei paskutinę kelionę, bet ar prie to airiai prisidėjo reikšmingiau, nežinau…tai tokios buvo tos mano žinios.

Ką gi mes iš tiesų radom šioje šalyje? Pirmiausiai tai nuostabų, saulėtą, drėgną, bet pakankamai šiltą orą (apie 10 laipsnių šilumos); Šimtmečius menančias trobeles ir pilis, pakrypusius keltiškus kryžius, lyg jie būtų tiesiai nužengę iš filmų apie riterius;

DSC_7914.jpg

Nuostabius gyvybės pilnus, vijokliais apraizgytus miškus, krūmynus ir kalvas; Radom žmones, tokius santūrius ir turinčius tvirtą būdą bei savigarbą, kurie man labai priminė mūsų tautiečius. Taip pat visiškai naujas atradimas man buvo britiškoji kultūra, kurios aš iki šiol nepažinojau, tie aštrūs airiški juokeliai, tie “small talk” (maži pokalbiai) apie orą lifte, persirengimo kambary prie baseino, viešbučio vestibiulyje, eilėje prie parduotuvės kasos, perkant Kalėdinio kvapo kavą, parke ir dar daug kur…

Ten atradau ir tikrus angliškus pusryčius, kurie pasirodo yra daugiau, nei maistas. Pasimėgavom mažo miestelio pub’o (versti siūloma, kaip kavinė-baras) žavesiu ir atmosfera, kuomet tave sutinka ir išlydi pats savininkas, o maistą ruošia, patiekia ir alų pilsto to paties žmogaus trys sūnūs.

DSC_7992-Edit.jpg

Mūsų viešbutyje pusryčiams susirinkdavo daugybė vietinių verslininkų, kurie pačius pusryčius paverčia labai įdomiu ritualu, kurį mielai stebėdavome. Tos rafinuotai užlankstytos manieros, bendravimo kultūra, ta beprotiškai ilga verslo pokalbio preliudija (oras, futbolas, maistas ir tik tada reikalai). Aš tiesiog ryte rijau visą šią nematytą atmosferą ir negalėjau suprasti, ar patekau tiesiai į  Downton’o Abatijos filmavimo aikštelę ar į Grand Hotel paralelinę visatą 🙂

Kad jau paminėjau Grand Hotel serialą, tai turiu pasakyti, kad apsigyvenom mes tikrame Grand Hotel, kuris vertas atskiro paminėjimo! Pats viešbučio pastatas yra XIX a., siauri koridoriukai dar dvelkia ta pačia dvasia, lubų skliautai, mediniai langai, vestibiulyje besipuikuojantys židiniai ir tą laikmetį menantys baldai.

dsc_8056

Malahide patariu aplankyti tiems, kurie trokšta malonaus jūros kvapo, tačiau kartu svajoja nuskristi į smėlio kopas ar pažvejoti bei mėgsta ilgus pasivaikščiojimus. Miestelis nėra didelis, tačiau iš jo lengva aplankyti aplinkinius miestelius viešuoju transportu (autobusai, traukiniai), netgi pasiekti patį Dubliną. Man patiko, kad Malahide yra pilis ir aplink ją išsidėstęs didžiulis parkas, kuriame gausu veiklos mažiesiems, ten jie gali saugiai tyrinėti aplinką, susitikti krūvą voverių, įvairiausių paukščiukų, pažaisti tikrai sumaniai įrengtose žaidimų aikštelėse.

DSC_7959.jpg

Miestelis pilnut pilnutėlis maitinimo įstaigų, nuo labai prašmatnių žuvies restoranų iki kiniško maisto išsinešimui, kainos taip pat nebuvo itin besikandžiojančios, sakyčiau kiek aukštesnės nei Vilniuje esančių kavinių, bet tikrai nėra didelio skirtumo (ypač, skaičiuojantiems eurais ir mėgstantiems apvalinti). Malahide pasiekiamas tiesioginiu autobusu nuo Dublino oro uosto (autobuso tvarkaraščiai čia), kaina 2.60 EUR. Toks paprastas susisiekimas yra idealus bijantiems keliauti dėl kalbos barjero ar patirties trūkumo, o jau nuvykus tiek pilis, tiek viešbučiai, tiek pajūris, paplūdimys jau ranka pasiekiami. Taip pat šis miestukas idealus mėgstantiems tiesiog porai dienų atitrūkti nuo realybės, nes skrydis trunka apie 4 valandas ir per pietus jau esi Malahide ir gali sau atostogauti. Be to, skirtingai nei Palangoje, gauti tikrai šviežios žuvies, pasimėgauti švariomis smėlio kopomis bei paplūdimiu ir atrasti kitokį gyvenimo būdą, gamtą ir žmones.

Mes Malahide praleidom vos dvi dienas, bet per jas suspėjom sumindyti apie 40 000 žingsnių ir tikrai dar liko vietų, kurias norėjom aplankyti, bet nespėjom, jau nekalbant apie didesnę Airijos dalį. Mes dar tikrai grįšim!

dsc_7967

P.S. Jei kartais jums pasisekė ir šiuo metu gyvenat Airijoj arba jau keliavot po šią šalį, tikiuosi, kad pasidalysit savo patarimais ką verta aplankyti šioje šalyje po šiuo įrašu, nes aš nujaučiu, kad mes grįšim visai netrukus, kai tik kalendoriuje vėl atsiras pakankamai atostogų dienų, o oro linijų tinklapyje šmėstels padori bilietų kaina 🙂

Justė

Istorija apie tai, kaip atostogos Kanaruose komplikavosi į 9 valandų dramą oro uoste su netikėta atomazga

Pagaliau galiu papasakoti šį tą labai labai šviežio ir dar neataušusio! Grįžom iš kelionės, tiesa kiek kitokios, nei kad tikėjomės išvykdami, tad apie viską nuo pradžių.

Susikrovėm daiktus, papuošėm savąja eglę, kad grįžus jau mūsų lauktų Kalėdinė nuotaika, nusistatėm žadintuvą 4 valandai ryto, pasižiūrėjom orų prognozę Gran Canaria ir su didžiuliu nekantrumu kuo greičiau šauti į pažadėtąją 24 laipsnių šilumą sugulėm visi trys miegoti.

Prabudus pirmas šokas – sniego pilna Geležinio vilko gatvė, mašinos ja vos slenka, pusto kaip reikalas. Visgi į oro uostą atjudam šiaip ne taip, sėkmingai nusigaunam iki vartų, įlipam į lėktuvą, atsisėdam, nusiteikiam atostogoms, atsipalaiduojam ir laukiam kada kilsim, bet po pusvalandžio mums pranešama, kad lėktuvas SUGEDO ir visų prašoma išlipti bei laukti…

Pamenat, neseniai rašiau Apie keliones lėktuvu žaliems: keleivių teisės, kurias privalai žinoti? Taigi, pirmąją atostogų dieną, vietoj ramaus skrydžio ir poilsio, pati atsivertusi minėtą straipsnį dėliojau kas po ko ir ką toliau daryti. Pralaukus iki 12 valandos jau buvo akivaizdu, kad mūsų kelionės planai keičiasi. Galiausiai, skrydis į Dubliną, kuriame pagal planą turėjom po 6 valandų jau sėdėt lėktuve į Gran Canaria, buvo atidėtas 9 valandoms!

Kadangi savo įrašuose stengiuosi dalytis tuo, kas praverstų kitiems keliautojams, mokantis iš mūsų kelionių patirčių, toliau trumpai apie tą 9 valandų chaosą ir kaip mes per jį išgyvenom 🙂

Mes su mažąja prieš kelionę pasitarę nusprendėm, kad ji įsidės vieną mažą meškutį, Kakės Makės enciklopediją Gyvūnai, naują knygelę su lipdukais ir užrašų knygutę bei 5 pieštukus. Dar giliai giliai tašės dugne buvo įpakuota nematyta knygelė, tam reikalui, jei visa kita būtų nusibodę ir nebeįdomu. Taigi šios priemonės tikrai gelbėjo mūsų nuotaiką laukimo salėje, kita vertus ir be žaislų buvo ką veikti, pvz. bėgioti aplink kėdžių eiles, per stiklą apžiūrėti visą parduotuvės žaislų asortimentą, pro langą suskaičiuoti lėktuvus, pamėginti ar Izabelė telpa į Ryanair, o po to į Wizzair ir kitų avialinijų bagažo išmatavimų dėžes, o kur dar nepažįstamų žmonių stebėjimas ir kalbinimas, vaikams skirtų automatų išmėginimas ir kitos oro uosto linksmybės! Žodžiu liūdna nebuvo, kartu besilinksmindama surinkau per tas valandas 5000 žingsnių ir vienintelis klausimas galvoje buvo, o ką mes darysim toliau?

Su vaiku į ilgesnę kelionę leidomės jau nebe pirmą kartą, todėl žinojau, kad maistas kelionėje visuomet praverčia kurio nors šeimos nario skrandžiui (nebūtinai mažosios). Todėl ir vėl turėjome ne tik pilną termosą rytinės košės, bet ir įvairiausių trapučių, vaisių, jogurtų, tyrelių ir t.t. (beje, per oro uosto apsaugą vaikui iki dviejų metų galima prasinešti tiek skysto maisto ir gėrimų, “kiek reikės kelionėje”, todėl aš drąsiai imu tiek vandenį, tiek sultis, jogurtus ir kitus skystus produktus ir nė viename oro uoste dėl to bėdų nebuvo). Už gautus oro uosto kuponus pirkom tik kavą, kruasanus bei kitokius skanėstus, kad nepristigtume energijos ir geros nuotaikos. Turiu pagirti Ryanair, kad  be atskiro raginimo, kaip numato įstatymai, dalijo keleiviams kuponus maistui ir gėrimams, o mažiems vaikučiams netgi davė įvairių tyrelių, mišinukų. Todėl visą kelionę visi trys buvom sotūs ir laukimo netrikdė urzgiantys pilvai.

Iš anksto žinojome, kad tarpas tarp skrydžių Dublino oro uoste bus apie 6 valandos, iš anksto domėjausi kas yra oro uosto apylinkėse, ką galima aplankyti pėsčiomis ar viešuoju transportu, ar verta važiuoti į Dubliną ir pan. Buvom nusprendę, kad jei oras bus geras (kas Airijoje, pagal mano surinktą informaciją – gana retas reiškinys), tuo atveju važiuosim aplankyti pajūrio miestelių. Buvau išsirinkusi du, apie vieną žinojau, kad jo graži panorama, bet jis toliau, o apie kitą, kad jis lengvai pasiekiamas iš oro uosto ir prie ten esančio Grand Hotel (tokio, kaip iš serialo Grand Hotel) visuomet rasi taxi grįžimui į oro uostą. Kitu atveju ketinom pasižvalgyti po oro uosto apylinkes, jis nedaug nutolęs nuo gyvenamųjų rajonų, aplink yra šalį atspindinčių objektų (kaip pvz. senos tradicinės kapinės, kaimiškos gatvelės ir pan.).

Džiaugiuosi, kad nepaisant pirminio pasimetimo, greit nusprendėm, kad jau nėra kur trauktis, skrendam į Dubliną, kuo greičiau rezervuojam sekantį skrydį į Gran Canaria (artimiausias buvo po poros dienų) bei viešbutį ateinančioms naktims Airijoje. Kai teko rinktis kur praleisime tas kelias dienas, nebuvo kito pasirinkimo, kaip rezervuoti viešbutį jau mūsų nusižiūrėtame pajūrio miestelyje, nes laiko išsamioms paieškoms neturėjome, o mūsų elektroniniai prietaisai jau ir taip keitėsi vietomis prie oro uoste surastos rozetės ir grasino tuoj prarasiantys sąmonę. Nuostabu, kaip adrenalinui užplūdus gali priimti greitus pasirinkimus.

Taip pat sužinojom, kad kelionių draudimas būtinas ne tik tam atvejui, kai susergi kelionėje (nors iki šiol maniau, kad tik tam), bet ir tam, kad išgelbėtų tavo kelioninę nuotaiką. Mūsų draudimo kompanija tikrai greitai, profesionaliai ir sąžiningai mums paaiškino ką toliau daryti ir apmokėjo visas išlaidas, atsiradusias dėl kelionės vėlavimo, todėl bent jau finansiniai rūpesčiai mūsų neslėgė. Jei bijot tokių nutikimų, kaip mūsiškis, jums būtinai reikia apsidrausti ir kelionės nutrūkimo ar pasikeitimo atvejus arba įsigyti atitinkamą draudimą turinčią kreditinę kortelę.

 

Po viso šio šurmulio, žaidimų maratono oro uoste mūsų mažasis angelas lipant į lėktuvą lūžo ir prabudo likus valandai iki skrydžio pabaigos. Taip sėkmingai pailsėję lėktuve, susitaikę su kelionės pasikeitimais mes išlipom Airijoje ir įsikūrėm Malahide, apie kurį papasakosiu kitame savo įraše, visai visai netrukus.

DSC_7990-Edit.jpg

Gražios ateinančios savaitės!

Justė

 

Apie keliones lėktuvu žaliems: keleivių teisės, kurias privalai žinoti

Įrašų seriją Apie keliones lėktuvu žaliems rašiau mano blogui tik pradėjus skaičiuoti pirmuosius įrašus ir lankytojus, tuo metu maniau, kad tai, ką išdėsčiau apie oro uosto apsaugą, bagažą ir patį skrydį ir yra viskas apie ką noriu papasakoti ir kas gali būti naudinga. Visgi po keleto interneto jūroje praleistų dienų, skaitant Europos Sąjungos teisės aktus apie keleivių lėktuvu teises, nusprendžiau, kad ši informacija turi būti žinoma visiems keliaujantiems lėktuvu.

Taigi, tie, kurie tikėjotės mano įspūdžių ar patyrimų prie karšto puodelio kavos, jus nuvilsiu…kartu patikinu, jog jau visai visai netrukus papilsiu šiltų įspūdžių ir saulėtų akimirkų Lietuvoje šąlantiems savo bičiuliams ir draugams, o dabar siūlau susikaupti ir kantriai perskaityti tai ką surašiau, kad pakliuvus į nemalonią situaciją žinotumėt kur ir kokios pagalbos ieškoti, nes tos ilgos valandos oro uoste nebūna pačios lengviausios…

p1100347

Skrydis atšauktas, atidėtas arba vėluoja

Pirmas svarbus dalykas, kurį turite žinoti, kad tuo atveju, jei skrydis yra atšaukiamas ir jums apie tai pranešama likus mažiau, nei dviems savaitėms, jūs galite reikalauti iš avialinijų ne tik grąžinti pinigus už skrydį (kas yra suprantama), tačiau vietoj to, reikalauti, kad jums būtų suteikta alternatyvi kelionės galimybė (pvz. jus nuvežtų traukiniu ar autobusu) arba kitas nemokamas skrydis į galutinį kelionės tikslą. Ir svarbiausia – turite teisę gauti piniginę kompensaciją, kuri priklauso nuo skrydžio atstumo (nuo 250-600 EUR).

Antra, jei skrydis vėluoja (daugiau kaip dvi valandas), taip pat tais atvejais, kai jums tenka laukti kito skrydžio, nes jūsiškis atšauktas, avialinijos privalo užtikrinti jums nemokamą maitinimą ir gaiviuosius gėrimus, o prireikus netgi nakvynę viešbutyje ir transportą iki nakvynės vietos. Kaip tai gauti? Paprasčiausias būdas kreiptis į avialinijų atstovą oro uoste, kuris turi jums išsamiai paaiškinti kaip įgyvendinti šias savo teises, dažniausiai keleiviams tiesiog suteikiami kuponai, kuriais pasinaudojant oro uoste galima atsigaivinti ir užkasti.

Pralaukus vėluojančio skrydžio 3 valandas ar ilgiau jums priklauso piniginė kompensacija, kuri apskaičiuojama pagal skrydžio atstumą (nuo 250 – 600 EUR). Dažnas patekęs į situaciją, kuomet skrydis vėlavo, tiesiog numoja ranka ar net nežino apie tai, jog už tas laukimo valandas (kurios buvo praleistos oro uoste, užuot leidus vakarą su šeima) turi teisę gauti pinigų sumelę. Pati procedūra labai paprasta, tiesiog reikia užpildyti standartinę skundo formą ir pateikti avialinijoms, jokių teisininkų samdyti nereikia, jokių papildomų veiksmų daryti taip pat. O laukiant oro uoste kaip tik daug laiko ir pakankamai “įkvėpimo” rašyti skundus, minėtą formą galima rasti čia. Skundą išsiųsti avialinijoms reikia kuo greičiau, konkrečiu atveju galiotų nacionalinės teisės nustatytas senaties terminas (priklauso nuo to, kurioje šalyje įvyko faktas), dažniausiai jis būna ne mažesnis nei 3 metai.

Tuo atveju, jei skrydis vėluoja virš 5 valandų, keleivis jau įgyja teisę nutraukti vežimo sutartį ir tiesiog susigrąžinti pinigus už lėktuvo bilietą (jei jis to nori). Jei nusprendžiate nutraukti sutartį su vežėju (t.y. susigrąžinate už bilietą sumokėtus pinigus), avialinijos daugiau neturi pareigos rūpintis jūsų patogumu (maistas, gėrimai, viešbutis).

Bagažas apgadintas, dingęs arba vėluoja

Svarbu žinoti, kad bagažo vėlavimas, praradimas ar sugadinimas taip pat užtraukia atsakomybę avialinijoms, todėl atitinkamai turite teisę reikalauti nuostolius atlyginančios kompensacijos, siekiančios apytiksliai  iki 1200 EUR (suma surišta su kintančiu rodikliu). Deja, šiuo atveju nėra standartinės bendros formos, keleivis turi kuo greičiau kreiptis į avialinijas  raštu nurodydamas patirtus nuostolius ir juos pagrįsdamas (įsigijimo čekiais, vertinimo ataskaitomis ir kitais įrodymais).

Bagažo vėlavimo arba dingimo atvejais taip pat įgyjama teisė nusipirkti naujus būtiniausius daiktus, kurių neturite dėl to, kad neturit bagažo, įsigijimo kaštus privalo kompensuoti avialinijos.”Būtiniausi” yra vertinamoji teisinė sąvoka, kas reiškia, jog konkrečiu atveju bus sprendžiama ar  daiktas buvo toks, be kurio negalit išsiversti, taip pat vertinama, ar pvz.  nusipirkdamas Armani apatinius elgiatės sąžiningai, jei jūsų bagaže viso labo buvo nutrinti turginiai “triusikai” 🙂 Primenu, jog norėdami pagrįsti savo nuostolius visuomet turite atsakingai išsaugoti visus įrodymus apie tai, kiek ir kas jums kainavo (įsigijimo čekiai, pavedimų kopijos, ect.).

Dar norėčiau patarti tiems, kurie keliauja su brangiu bagažu (pvz. fototechnika). Tokiais atvejais pravartu prieš skrydį kreiptis į avialinijas ir deklaruoti savo bagažo turinį, nurodant jo vertę (ši procedūra nemokama), kad avialinijos padidintų savo bagažo draudimo sumą. Iš praktikos žinau, kad tokiais atvejais avialinijos dažnai pasiūlo vežti techniką rankiniame bagaže nemokamai, nes rankinis bagažas yra keleivio atsakomybė.

Visais išvardytais atvejais avialinijų atsakomybę naikina, taip vadinamos “force majeure“(nenugalimos jėgos aplinkybės). Šios aplinkybės yra vertinamoji teisinė sąvoka, tai reiškia, kad konkrečiu atveju žiūrima ar pats faktas (streikas, audra ir pan.) iš tiesų turi būti pripažintas nenugalima jėga ar visgi avialinijos turėjo galimybę išvengti šios situacijos. ES teisės aktai numato, kad tuo atveju, jei įvyko “force majeure” aviakompanija vis viena turi pasirūpinti savo keleiviais, t.y. padėti suorganizuoti alternatyvius keliavimo būdus.

Išvardijau tik pačias esmines ir dažniausiai pasitaikančias situacijas, bet su oro transportu, yra susiję daug daugiau galimų bėdų, o ir minėtoms galimos įvairios išimtys. Todėl toliau pateikiu trumpą sąrašą kur ir ką galima rasti bėdai ištikus arba ką paskaityti prieš įsigyjant bilietus, kad atostogų galėtumėt laukti be nerimo.

Daugiau apie savo teises ir jų įgyvendinimą galima rasti:

  • Mobilioji programėlė (app) vartotojo teisės (Passenger rights, lietuviškai – Keleivių teisės).
  • Trumpa ES lėktuvų keleivių teisių apžvalga su nuorodomis į teisės aktus (lietuvių kalba).
  • Skundo forma, teikiama aviakompanijai dėl kompensacijos už skrydžio atidėjimą ar vėlavimą – čia.
  • Avialinijų juodasis sąrašas (anglų kalba), jis apima kompanijas, kurios dėl saugumo reikalavimų nepaisymo neturi teisės veikti Europos Sąjungos viduje (Annex A) ir kompanijų sąrašas, kurios gali veikti Europos Sąjungoje tik pagal joms nustatytus reikalavimus (Annex B). Pravartu pasitikrinti prieš perkant aviabilietus kur nors už ES ribų, kadangi pagal “europietiškus standartus” šios kompanijos yra nesaugios keleiviams.
  • Lietuvos Respublikos civilinės aviacijos administracijos tinklapis, kuriame skelbiamos naujienos (apie bankrutuojančias oro bendroves ir keleivių teises, apie ES teisės aktus, jų įsigaliojimą ir kita svarbi informacija).
  • Europos Sąjungos Komisijos susisteminta teisinė informacija (anglų kalba).
  • Yra nemažai bendrovių, kurios užsiima keleivių teisių gynyba ir būtent jų tinklapius pirmiausiai išmeta Google paieškos sistema, tačiau aš į juos patarčiau kreiptis tik tuo atveju, jei patys išnaudojot savo gynybos galimybes ir negavot reikiamos pagalbos iš atitinkamų institucijų bei esat pasiruošę susimokėti teisines išlaidas, kurios gali ne tik “suvalgyti” visą jums priklausančią kompensaciją, bet ir ją viršyti.

Teoriškai, oro vežėjai yra įpareigoti savo keleivius informuoti apie jų turimas teises ir apie galimybę jas įgyvendinti, bet, net didžiosios avialinijos vengia tai daryti, todėl siūlau mano surankiotą info pasidėti kur nors į saugią vietą, prieinamą mobiliuoju telefonu (pvz. Google Drive), kad ištikus bėdai nepasimestumėt ir galėtumėt pasinaudoti teisės aktų nustatyta apsauga.

Gero skrydžio!

Jei žinot kam ši informacija galėtų būti naudinga – pasidalinkit. Turintys klausimų galit rašyti juos komentaruose, pasistengsiu į juos atsakyti.

Justė

 

 

 

 

 

 

 

 

Apie tai kodėl AŠ keliauju ir noriu, kad ir TU keliautum!

Kartais paėmus kompiuterį į rankas ir atsivertus “būtinai turiu perskaityti” puslapius, tiesiog norisi užversti kompiuterio ekraną, nes suprantu, jog kitaip paskęsiu informacijos baloje…Esu viena iš tų, į kurias, kaip potencialų vartotoją, kėsinasi kas netingi, nuo politinės partijos iki internetinių pardavėjų. Ir tas informacijos srautas sukuria nerealios realybės jausmą, įtraukia į savotišką burbulą, kuriame gyveni manydamas, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas gali ir mėgsta gerti kavą iš kartoninio puodelio pakeliui į savo darbą, kad visi susirenka prie balsadėžių, jog tartų vieningai TAIP liberalkonservatoriams, o vakarus leidžia skoninguose klubuose, ragaudami šių metų derliaus vyną ir klausydamiesi Andriaus Tapino.

Taip yra ir su kelionėmis, kai jau esi pažinęs ne vieną, o dešimtis šalių, pamiršti kokie patyrimai ir keliai iš tiesų tave iki jų atvedė, kokios pirmą kartą buvo drebančios kojos lipant į lėktuvą ir kokie neįveikiami atrodė provincijos kompleksai, vos telpantys į rankinį bagažą. Todėl šiandien, lyg koks senas politikierius, nuolat agituojantis už savo partiją, noriu pasidalyti mintimis kodėl aš nuolat visiems ir visada peršu mintį keliauti (nors esu visiškai nesusijusi su kokiu nors turizmo verslu ar įmone) ir kuo gi tas kelionės džiaugsmas man toks ypatingas ir nepaprastas, kad vis mėginu juo aptaškyti šalia manęs esančius žmones.

dsc_5838

Neseniai skaičiau straipsnį, kuriame buvo teigiama, jog mokslininkai tyrė kelionių įtaką mūsų gyvenimams ir nustatė, kad kelionėmis žmonės linkę džiaugtis žymiai ilgiau, nei įsigytais daiktais. Šios išvados paaiškinimas buvo visai paprastas – įsigytas daiktas pagerina mūsų gyvenimo kokybę, tačiau jis niekada netampa mūsų dalimi (na išimtimis, matyt, galėtų būti nebent >40 metų sulaukę vyrai, kurie įsitikinę, jog motociklas tarp kojų automatiškai sustiprina vyriškumą). Tuo tarpu kelionės ir jų įspūdžiai įsigyvena mumyse, mes jais remiantis priimam sprendimus, jais dalijamės su draugais ir pažįstamais ir net po daugelio metų galim džiaugtis, kad kelionė praplėtė akiratį, parodė kitą Žemės kampą, “nurovė stogą” ar tiesiog įkvėpė.

Drąsos pirmą kartą iškelti koją iš savo “teritorijos” tikrai reikia nemažai, tačiau būtent toks spyris sau pačiam į pasturgalį, leidžia įsivertinti savo kasdienius gebėjimus, užsispyrimą, streso valdymo, komunikacijos sugebėjimus. Tikrai nepameluosiu sakydama, kad pats didžiausias džiaugsmas yra pasakoti draugams ir artimiesiems apie tai, kaip kelionėje pavyko išspręsti kokią keblią situaciją (mano mėgstamiausias pasakojimas apie mūsų siaubo kelionę nuo kalno šlaito apie kurią rašiau čia) ar įsivelti į kokį kultūrinį nesusipratimą. Aš tikiu, kad po kiekvienos kelionės grįžti kitoks, pilnesnis, tvirčiau žinantis, kas glūdi tavo galvoje, ir kokios jėgos slypi tavo kūne. Todėl, mano galva, kelionės yra puikus būdas pažinti savo galimybių ribas.

Kita vertus, ne visuomet grįžti “papilnėjęs”, kartais atvirkščiai, palieki kažkur toli užsienyje savo susikurtus baubus ar tiesiog atsikratai nereikalingų baimių (puikus pavyzdys “ką žmonės pasakys, jei mes…” ). Atsidūręs margesniame pasaulyje pradedi suprasti, kad konformizmas ar tiesiog perdėtas noras susilieti su minia tik trukdo jaustis laisvu ir laimingu, o naudos neduoda jokios. Reikia pripažinti, kad pats procesas nėra toks paprastas ir gali būti gana skausmingas, visgi kalbam apie savasties išplėšimą, galvos “chirurgiją”, tačiau reabilitaciją visuomet palengvina nekasdieniai įspūdžiai 🙂 Paprasčiausias pavyzdys būtų avalynės pasirinkimas. Taip, pirmosios kelionės metu norėjau atrodyti padoriai ir dėl to paaukojau bent keturis kojų pirštus, nes vaikščioti po įkaitusias Briuselio gatves su “biuriniais” bateliais ne pats protingiausias pasirinkimas… Ir taip, kitoje kelionėje vėl įvairiausiai rangiausi aukodama savo pėdas “dėl grožio”… Supratimas, jog niekam nerūpi turisto grožis ir stiliaus jausmas išskyrus jį patį, atėjo lėtai ir (kaip jau minėjau) skausmingai. Tada atradau batus, kuriuos į ką nors “gražaus” iškeičiu tik su sąlyga, kad nereikės pėdinti daugiau kaip 200 metrų.

Kelionės jau amžių amžius vilioja smalsius žmones, tuos, kurie nori savo akimis pažinti ir pajausti tai, apie ką skaitė knygose, girdėjo dainose ar pasakojimuose. Mes taip pat prieš kiekvieną kelionę stengiamės sužinoti kiek įmanoma daugiau apie lankytinas vietas, žmones, kultūrą, politines aktualijas ir tuomet būna labai smagu nuvykus sužinoti, kas yra tiesa, kas melas, o kas tiesiog gidų sugalvoti pasakojimai ar triukai turistų linksminimui.

Todėl kelionės yra geriausias būdas patikrinti ir paneigti mitus bei stereotipus, praplėsti akiratį. Paprasčiausias pavyzdys kaip kelionės padeda žmonėms kritiškai vertinti situaciją: po internetą vis besiblaškantys įvairaus pobūdžio kainų palyginimai (kalafioro skandalo metu mes kaip tik buvom Barselonoje). Šią informaciją vertini vienaip, jei sėdi Lietuvoje ir gali gauti tik tą informaciją, kurią tau pateikia tavo kaimynas emigrantas ar tikslingai sukurtas tinklapis, apimantis tik tuos duomenis, kurie naudingi jo kūrėjui ir visiškai kitaip žvelgi, kai turi laisvę matyti, jausti, girdėti ir vertinti savo kailiu. Tuomet pamatai, jog pasakojimai apie aukso kalnus viso labo tokie pat reikšmingi kaip Eldorado istorija.

Kitas kelionėse mane ištinkantis aspektas yra tas, jog jose, staiga, nei iš šio, nei iš to atsiranda svarbiausio ir man labiausiai nuolat trūkstančio dalyko – LAIKO! Kasdienė rutina taip įsuka žmogų, jog laikas artimiausiems žmonėms ir pačiam sau tampa didžiule prabanga, kurią gali leisti tik per atostogas. Nors dabartinės mano pareigos – visą dieną mama – nepaisant to, nespėju skaičiuoti pasibaigusių dienų ir amžiams dingusių akimirkų. Todėl atostogos puikus metas pradėti sportuoti, jei tam neatsiranda laiko kasdienybėje, pagaliau ramiai pavakarieniauti plepant iki vėlyvos nakties apie ateities planus (o ne statybos darbus, Barboros užsakymo turinį ar kitos savaitės viršvalandžių tvarkaraštį), galiausiai tai laikas įamžinti nuostabias akimirkas (pvz. kaip tavo pirmagimis jau vienas, nebeprilaikomas teplena pirmą kartą per žolę). Tikriausiai tas magiškai atsirandantis laikas ir yra dabartinis mano atostogų troškulio variklis, nes smalsumas (kaip bebūtų gėda prisipažinti) su metais vis mažėja ir jį vis reikia “užkūrinėti”, kad netapčiau jau “visažinančia” motera…

Atotrūkis nuo darbo, kasdienybės, rutinos, įsipareigojimų, kurį galima patirti tik kelionėse į užsienį yra nepakartojama terapija sielai ir tuo pačiu įsitempusiems pečiams, spengentiems smegenims ir jau seniai iš veido išėjusioms akims. Tai ypač juntama tose šalyse, kur nežmoniškai brangūs pokalbiai telefonu, internetas slenka vėžlio greičiu, o telefono antena rodo ne daugiau kaip vieną ryšio padalą. Pačių pirmųjų kelionių metu, kuomet mano darbas dar man atrodė lygus mano gyvenimui, o uždirbdama minimumą už 12 darbo valandų per dieną vis dar jaučiausi labai svarbi ir nepakeičiama, sužinojau, jog išsijungti telefoną galima ir netgi labai sveika. Todėl, jei šiuo metu esate kuo nors panašus į mane, ypač, jei manot, kad be jūsų, aplink jus esantys žmonės pražūtų, komanda subyrėtų, verslas bankrutuotų, o klientai išsilakstytų, o vyras su vaikais mirtų iš bado – pats laikas įsigyti lėktuvo bilietą! Aš pažadu, kad tas supratimas, jog galima pasitikėti savo kolegomis, bendradarbiais, draugais bei šeimos nariais bus ne ką mažesnis pasiekimas, nei pagaliau pasiekta Nirvanos būsena medituojant kur nors Himalajų kalnuose.

Vat, rodos, ir viskas.

Nors kita vertus tai ką surašiau ir apima viską, visą save, visą gyvenimą, visą aplink supantį pasaulį, tad lieka prisipažinti, jog kelionės kuria tai, ką vadinu “kasdienybe”.

Todėl tikiu, kad aplinkinis pasaulis gražėja su kiekviena šviežio keliautojo parsivežta šypsena, su kiekviena iš už jūrų atkeliavusia puikia idėja ir su kiekvienu svetur paliktu lietuvišku kompleksu!

Justė