Kelionė lėkštėje arba kaip pajausti šalies skonį

Man kiekviena aplankyta šalis atmintyje palieka kvapą, skonį ir spalvą. Vengrija dvelkianti paprika, saldžiai rūgštus guliašo skonis burnoje ir skaisčiai žydras Balatono ežeras; Ispanija kvepia pipirais, jaučiasi nuostabiai minkštos jautienos gabalas ant liežuvio ir plytų spalva, pakerėjusi Sevilijoje; Marokas – tai kuminas, aitrus mėtų arbatos kartumas burnoje ir išblyškusi oranžinė dykuma…

Todėl šiandien siūlau pasikalbėti apie maistą kelionėse. Žinau, kad išsirinkti ką ir kur valgyti svečioje šalyje yra be galo sunku ir šiuo trumpu įrašu nesugebėsiu aprėpti visos įmanomos informacijos ir galimų argumentų už ir prieš, bet pasistengsiu, pasidalinti asmeniniais pastebėjimais, nuo ko pradėti apsisprendimą ką ir kur valgyti.

 

P1030181

Kulinarine prasme mūsų tobuliausia kelionė buvo Prancūzijoje, ten įsimylėjom jūros gėrybes, ten pradėjom valgyti jautienos kepsnius, tokius kaip ir pritinka – su „krauju“. Tačiau desertų tėvynė, į kurią kaskart sugrįžus iškart burnoje pradeda kauptis seilės ir imi akimis dairytis saldumynų parduotuvėlės – nuostabioji Italija!

Daug kas man pritartų ir sakytų, jog įvardijusi šias dvi šalis esu visiškai teisi, bet neskubėkit teisti tų, kurie sakys, jog aš klystu ir turiu būtinai Austrijoje pamėginti nuostabiojo vyšnių pyrago ar aplankyti Graikijos salas, kur jūros gėrybės išsyk privers įsimylėti šią šalį…Maistas, sugeba sukelti tiek daug aistrų ir ginčų, kad apie jį kalbėti yra sunku, kita vertus, kiekvienas mes norime pasidalyti savo gomurio patarimais ir pasigirti ką ir kur skanaus užtikome.

Pasidomėkite šalies virtuve prieš kelionę!

Daugelyje šalių stengiamasi išskirti kelis patiekalus ar produktus, kaip itin tradicinius, vietinius ir šie netrunka nugulti į turistams skirtų kavinių bei restoranų meniu. Sakysite, kodėl gi čia problema? O gi todėl, kad šie produktai ar patiekalai (su nedidelėmis išimtimis, kai jie yra kulinarinis paveldas ar šeimos iš kartos į kartą perduodamas receptas) tampa „štampu“ turisto lėkštėje. Vietiniai dažniausiai šių patiekalų nevalgo, nemėgsta ir pats tokio maisto gaminimas neevoliucionuoja, šefai neturi gaminimo laisvės, o visa tai dažniausiai veda yra nuobodų maistą, pagamintą be meilės ir aistros.

Todėl prieš važiuojant į kokią tai šalį, visuomet pasidomiu tradicine virtuve, pasiklausiu draugų ką jie skanaus ten ragavo. Pati labai mėgstu kelionių forumus (tokius, kaip tripadvisor.com), kuriuose galima rasti nemažai informacijos ką verta paragauti, be abejonės net ta pati Wikitravel suteikia informacijos apie pagrindinius konkrečios šalies skanėstus. Tokiu būdu gaunu platesnės informacijos apie tai, kokių skonių ar jų derinių ieškoti, užuot valgiusi tuos tris-keturis „labai tradicinius“ patiekalus turistams skirtose vietose.

Mėgaukitės maistu visur, ne tik restoranuose!

Mes savo kelionėse stengiamės kulinarinių atradimų ieškoti pirmiausiai gatvėje parduodamame maiste (dauguma šalių turi savo specifinius užkandžius: Belgijoje skanavom vaflius, Ispanijoje-čiuras, Austrijoje fantastiškai skanias ir mėsingas dešreles su bandele).

Kitas puikus būdas – prekybos centrai ir parduotuvėlės su vietine produkcija, juk maistas tai ne tik trejų patiekalų vakarienė, tai taip pat vietiniai vaisiai, mėsos gaminiai, duona, saldumynai ir kt. Pamenu kaip Sicilijoje užsukę į vietinę krautuvėlę (mėsos ir sūrio krautuvėlė, turėjo dar ir šviesios duonos) pasiprašėm, kad mums visus perkamus produktus „supakuotų“ kaip sumuštinį, pardavėjas tik nusišypsojo ir pradėjo improvizuoti dar patardamas kas jo manymu tiktų labiausiai ir apgailestavo, kad neprekiauja daržovėmis, bet mums ir taip buvo baisiai skanu!

Taip pat, esant galimybei, visuomet pasigaminame kažką patys iš vietinių produktų pagal tai šaliai būdingą receptą (internete receptus galima susirasti tiesiog į google įvedus ingredientų pavadinimus, tai kodėl nepabandžius?). Paskutinį kartą keliaujant po Barceloną gyvenom šalia vietinio turgaus, tad tokių vakarienių buvom pasidarę net keletą, išmokau ne tik keptis plantanus (bananų pusbrolius), bet ir gaminti lagustinus, pasiruošti nesudėtingą jautienos karpačio.

Valgykite tai, kas jums prie širdies!

Jei nuo mažumės valgėte tik tokį karbonadą, kuris jau ne tik seniai miręs, bet dar ir papildomai užmuštas apvelkant jį miltais ir kiaušiniu bei galiausiai patroškinant padaže – jums nebūtina žiaugčiojant valgyti jautienos kepsnį su „krauju“. Skonis pirmiausiai gimsta žmogaus galvoje, todėl jau skaitant meniu turi kauptis seilės ir skrandis turi skleisti pritariančius garsus, kitaip tik užsidėsite pliusus ties paragautais tradiciniais patiekalais, bet taip ir nebūsite pasimėgavęs vietiniu maistu. Praktiškai kiekvienos šalies virtuvėje galima rasti kažką, kas atrodys priimtina ir valgoma, o paragavus gal tai pasirodys dar ir be galo gardu! Pati būnant Maroke buvau pasiryžusi paragauti jūros sraigių, bet taip ir neišdrįsau, tiesiog nevyliojo nei vaizdas, nei kvapas, tad nusprendžiau, kad ir skoniu vargu ar būsiu patenkinta.

Kaip nesuklysti, renkantis maitinimo vietą (kavinę, restoraną ir pan.)?

Idealu, jei restoraną ar kavinę rekomenduoja viešbutis ar svečių namai, kuriuose apsistojate (mes visuomet paklausiame registratūroje, jei tokios informacijos nėra kambaryje esančiame apgyvendinimo vietos aplanke). Iš jų rekomendaciją gauname ne tik atsižvelgiant į tai, kur geras maistas, bet būna įvertintos ir mūsų finansinės galimybės pagal apgyvendinimo vietos pasirinkimą. Tačiau, jei jau nutiko taip, kad neturite informacijos, o jau laikas valgyti, galite pasiklausti vietinių žmonių (panašiai, kaip klausiant kelio), daugelis maloniai jus nukreips link artimiausio padoraus restorano ar kavinės. Keliaudami Kipre mes panaudojom abi technikas iš karto, pirmiausiai gavom viešbučio savininko rekomendaciją, tačiau išėję ieškoti tos vietos, pasiklydom ir galiausiai pasiklausę kasininkės parduotuvėje, kur čia skaniai pavalgyti, pasiekėm tą patį mums rekomenduotą šeimos „kabakėlį“, kuris mus džiugino tradicine kiprietiška virtuve ir meile sklindančia tiesiog iš lėkštės net keletą vakarų.

Tačiau turiu pripažinti, kad renkantis kur valgyti, kad ir kiek mokytumėmės iš savo klaidų, vis dar užtaikom į nekokias vietas. Todėl tikiu, kad visi pasaulio patarimai ir žinios nuo to negali apsaugoti, bet sumažinti riziką šiek tiek galima. Mūsų dažniausia problema, kad iš anksto neplanuojam kur valgysim, o ieškoti pradedam tuomet, kai jau labai labai norisi valgyti, kitaip tariant laikas spaudžia, nuotaika jau prasta…

Taigi, vietos, kurioje norėsite valgyti reikėtų pradėti dairytis anksčiau, nei ateina mano aprašytas kritinis momentas. Dar geriau – suplanuoti tam tikrą laiką, pvz. pietų metas. Daugelyje šalių labai skaniai tekdavo pavalgyti kartu su vietiniais jų pietų pertraukos metu. Tuo metu yra lengviausia išsirinkti kur valgyti, nes akivaizdžiai matyti populiarios (daug žmonių) ir nepopuliarios vietos, maisto kaina būna pakankamai adekvati, o maistas – tai šaliai būdingas ir vietiniams įprastas (Italijoje valgėm makaronus, užsigerdami namų vynu, Prancūzijoje – vietinę žuvį, Katalonijoje – avieną).

Pavojingiausia ir daugiausiai nusivylimų kainos-kokybės santykiu, be abejo, turistinėse vietose, atpažinti tokius restoranus paprasta – jie siūlo „tradicinius“ patiekalus, juose matyti žmonių, bet jie visi su fotoaparatais, taip pat dažnas jų turi „šauklį“, žmogų, kuris kviečia iš gatvės užeiti. Kaip teisingai pastebėjo viena mano draugė, žmogus, kuris kviečia užeiti reikalingas tik vietose, į kurias niekas neina. Pati tokiose vietose valgau, tik, jei yra mano minėtas kritinis momentas ir rasti ką nors geresnio per artimiausią pusvalandį nėra galimybės. Būna kartais, pasiseka ir juose skaniai pavalgyti, bet gauti mažą sąskaitą dar nėra tekę… 🙂

Mes po keleto desperatiškų mėginimų pavalgyti bet kur ir po tokių avantiūrų vos išvengę skrandžio bėdų (kai gauni dvokiančių jūros gėrybių arba mikruškėje pašildytos nebe pirmos jaunystės mėsos), neradę tinkamos vietos pasirenkam tiesiog kokį nors greitmaistį (empanadas, burgerius, sumuštinius ar pan.). Užkimšus skrandį, pradedam dairytis vietos, kur būtų galima iš tiesų smagiai pavakarieniauti, pasėdėti ir skaniai pavalgyti. Sočiam tai padaryti daug lengviau.

Kaip ir visuomet baigdama savo įrašus, linkiu nepamiršti, kad kelionė – tai poilsis ir įspūdžiai, o ne darbas, tad svarbiausia, kad maistas teiktų malonumą, ramybę ir atsipalaidavimą vos į jį pažvelgus.

DSC_0423

Tokia tatai mano patirtis iš kulinarinių ieškojimų kelionėse. Gal žinote dar kokių gerų patarimų ar pastebėjimų, kaip nudžiuginti savo receptorius skonio atradimais keliaujant? O gal tiesiog galit rekomenduoti ką ir kur reikia būtinai paragauti?

Advertisements

2 thoughts on “Kelionė lėkštėje arba kaip pajausti šalies skonį

  1. Agnė

    Justina, puikus blog’as 🙂 Man tikrai patiko 🙂 Aš tik gal būčiau kitokios nuomonės apie restoraniukų “šauklius”, bent jau Ispanijoje 🙂 Netgi sakyčiau atvirkščiai, jeigu yra toks žmogus prie kokio tipiškai atrodančio ispaniško restoraniuko, reikia būtinai su juo pasikalbėti apie meniu ir pasiderėti už kokią kainą ką gali pasiūlyti (tai tikrai veikia Ispanijos pietuose). Žinoma nekalbu apie tokius “šauklius” frančiziniuose restoranuose, tačiau jeigu tai vietinis restoraniukas, tas “šauklys” labai dažnai gali būti pats savininkas. Su jais labai smagiai galima pabendrauti ir tokių užkalbinusių klientų ispanai visada stengiasi nenuvilti 😉
    Lauksiu daugiau pasakojimų, sėkmės! 🙂

    Like

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s