Amžinos taisyklės gyvenimui ir kelionei

Kelionių dienos tokios pat, kaip ir kasdienio gyvenimo, todėl jose galima rasti visko, ir atradimų, ir nusivylimų ar nenusakomos laimės jausmą. Čia galioja tos pačios taisyklės ir reikalavimai, todėl šiandien trys trumpi liaudies išminties perlai, kuriais tikiu ir vadovaujuosi tiek kasdien, tiek keliaujant ir istorijos apie tai, kaip juos atradau savo kelionėse.

Nemesk kelio dėl takelio!

„Nemesk kelio dėl takelio“ sako lietuviška patarlė, kurią dažniausiai vartojame metaforiškai, o štai kalnuose ši patarlė tai žodis į žodį gyvybiškai svarbi taisyklė. Vaikštant po Ispanijos Andalūzijos regiono Siera Nevada kalnus savo kailiu patyriau, ką reiškia minėtas posakis ir kaip svarbu gerbti kalnus ir juose elgtis itin apdairiai. Mes keliavome vidutinio sudėtingumo hiking trasa, pats takas buvo sužymėtas kas keletas kilometrų, kad būtų aišku kur toliau keliauti, taip pat turėjome šios trasos aprašymą iš kitų keliautojų. Jau buvome nuėję apie pusę kelio ir žinojome, kad greitai reikės apsisukti, perbrendant upę ir keliauti kitu upės šlaitu atgal. Upę matėm – ji buvo mums po kojomis, rodos, visai šalia.

DSC_0978.JPG

Kalnai sukuria iliuziją, kad viskas ranka pasiekiama, o kai esi pavargęs, saulė kepina kiekvieną nuogos odos gabalėlį imi ir pasielgi kvailai – pasiūlai vyrui sukti mažesniu takeliu, esą juo gal greičiau pasieksim upę. Moterys nuo Rojaus laikų mokėjo pasėti gundančių idėjų vyrų galvose, tad ir mano vyro skvarbus protas šiuo atveju nesustabdė nuo mano pasiūlytos kvailystės įgyvendinimo. Pradėjom leistis, kol paaiškėjo, kad leidžiamės „takeliu“, kurį sukūrė nuo kalno tekėjęs vanduo, šlaitas apaugęs pavieniais krūmokšniais, o gruntas toks netvirtas, kad statant koją žemės ima byrėti, o byra toli, toli, link upės…Įlipti į kalną ir grįžti į normalų taką tapo nebeįmanoma, liko tik vienas kelias – toliau leistis žemyn…Turiu prisipažinti, kad taip išsigandusi gyvenime buvau pirmą kartą ir galvoje ėmė suktis įvairiausi nelaimių scenarijai, pradėjau svarstyti kaip reikės išsikviesti pagalbą, kai mobilusis jau seniai nerodo nė vienos ryšio padalos…Bet nustūmusi visas baisias mintis šalin, po truputėlį, sekiau vyro pėdomis, laikiausi įsikibusi į krūmus, jo rankas ir šliaužiau žemyn…Kai pasiekėm pagaliau keliuką, iš kurio buvom išsukę (jis pasirodo už keleto šimtų metrų taip pat nusuko žemyn šlaitu link upės), laimės buvo pilnos kelnės! 🙂  Ir prisiekiau sau daugiau niekada nesukti iš kelio, norėdama jį sutrumpinti!

Mokėk pats save gerbti, tada ir kiti tave gerbs!

Kelionėse po Europą, mažai dėmesio skirdavau savo aprangai, daugiau mažiau stengdavausi atrodyti sau „graži” bei jaustis patogiai. Visgi tas įsigyvenimas ir įpratimas daryti viską, kas tau patinka, nes esi turistas ir visi turi tave toleruoti, nėra toks jau sveikintinas. Be abejonės, kai šurmuliuoji po Paryžiaus gotikines bažnyčias, matai krūvas merginų pusnuogėmis krūtimis, turistų, kurie praktiškai „lipa ant altoriaus“ ir šito visai nesureikš-mini, nurašydamas viską „laisvei daryti ką nori“.

Lankantis Gruzijoje pirmą kartą jaučiau gėdą dėl savo aprangos. Atrodo, buvau apsirėdžiusi padoriai – bridžai ir T-shirt stiliaus marškinėliais. Visgi gruzinai yra tikintys (tuo įsitikinom, kai Tbilisije pro bažnyčią pravažiuojančiame mikroautobuse 90 proc. keleivių persižegnojo), todėl ten įprasta, kad moteris, eidama į bažnyčią, bus prisidengusi galvą ir dėvės išeiginius drabužius – idealu sijoną žemiau kelių. Kokia aš dėkinga buvau merginai, kuri buvo mūsų gido pažįstama ir paskolino man savo skarą bei pagelbėjo man ją užsidėti prieš einant į šventovę! Vėliau mūsų gidas prasitarė, kad gruzinai labai ima į širdį, kad jų šventovės yra trypiamos, visiškai negerbiant tikinčiųjų įsitikinimų ir džiaugėsi, kad mes su vyru elgėmės pagarbiai. Dėl šios priežasties japonų turistus jis vis palydėdavo rūsčiu žvilgsniu, nes jo įsitikinimu jie visiškai negerbia Gruzijos ir jos žmonių.

Šitas patyrimas mane išmokė, kad šventovės yra ne šiaip architektūriniai pastatai, ir nepaisant to, koks yra paties santykis su Dievu, privalai gerbti kitų sąžinės laisvę, įsitikinimus ir elgtis taip, kaip priimtina tikintiesiems. Būten todėl prieš ruošdamiesi aplankyti bažnyčias, cerkves, mečetas ar kitas šventoves stengiamės tinkamai apsirengti (vyrams pageidautina ilgos kelnės, moterims galvos apdangalas ir santūrūs, kelius ir pečius dengiantys drabužiai) bei netrikdyti šventovės rimties.

Kipre lankėmės tiek cerkvėse, tiek mečetėse ir visur buvo gera pasinerti į tą „Dievo namų“ ramybę, apsikeisti santūriomis šypsenomis su šventikais ar net pasiklausti dominančių dalykų. Tuomet kai tu gerbi kito žmogaus įsitikinimus, šis gerbia tavuosius, o tokiuose susitikimuose atsiranda erdvės bendravimui ir kultūriniams mainams.

Anksti kėlęs – nesigailėsi!

Pačiose pirmosiose kelionėse keldavomės kaip ir įprasta studentams – apie vidurdienį ir tai, rodos, visai netrikdydavo mūsų kelionių ritmo, tačiau šeimai pagausėjus, atradom naują kelionių laiką –  ankstyvą rytą. Taigi, galiu patvirtinti, kad seniai žinoma tiesa “Anksti kėlęs – nesigailėsi”, pasirodo ir kelionėse yra puiki taisyklė. Man patinka stebėti kaip vietiniai skuba į darbus, kaip pernakt pailsėję autobusai ir taxi, pradeda savo naują kelionę, galiausiai sutikti tikruosius miesto gyventojus (taip Talino centre pamatėm nuliuoksiantį kiškį), stebėti kaip po truputį veriasi kavinių ir parduotuvėlių durys, girdėti per šaligatvį šluojamų dulkių girgždesį, užuosti pirmųjų ryto bandelių ir kavos aromatą gryname, gaiviame ryto ore.

DSC_1873

Ankstyvas rytas pirmiausiai leidžia pažvelgti į turistines vietas iš kitos perspektyvos, tuomet jos būna tuščios, ramios, tačiau kartu pilnos pulsuojančios gyvasties, nes jų netrypia tūkstančiai kojų ir jos gali laisvai kvėpuoti bei šildytis nuostabioje ryto šviesoje. Pati šviesa, kuri būna ankstyvą rytmetį, taip pat yra viena iš priežasčių, kodėl verta anksti keltis iš lovos – pačios įspūdingiausios akimirkos gali būti užfiksuotos fotoaparatu tuomet, kai saulė dar neįsidienojusi. Todėl keliaujant verta keltis su saule, ir gerti saulės spindulius su kiekviena sekunde!

Ačiū, kad skaitėt! Man buvo labai gera ir malonu pasidalyti savo atostogų prisiminimais, kartu tai ir įkvėpimas pradėti planuoti naują kelionę, bet apie ją kitame įraše.

Kelionių pamokas rašau pirmiausiai sau, tačiau kartu noriu pasiekti ir Tave, mano skaitytojau, todėl laukiu komentarų, pastabų, pasiūlymų ar tiesiog “Like”.

 

 

Advertisements

One thought on “Amžinos taisyklės gyvenimui ir kelionei

  1. Pingback: Apie tai kodėl AŠ keliauju ir noriu, kad ir TU keliautum! – noreciaupasakyti

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s