Ten dar tikrai grįšiu: Čekija

Kelionės planavimas susideda iš daugybės sprendimų: kur keliauti? kaip? ką pamatyti? kur apsistoti?…jau nekalbant apie kasdienius kur pavalgyti? arba kurį suvenyrą rinktis? Iš tiesų daugelį šių sprendimų priimam ilgai negalvodami, kitaip tariant jie jau glūdi kažkur mūsų pasąmonėje ir mes tik ištraukiam juos į dienos šviesą. Taip yra todėl, kad kelionėse, kaip ir kasdienėje veikloje mūsų smegenys darbuojasi tarsi kambaryje, kuriame būtų prigrūsta šūsnys informacijos ir nuolat aplink blyksėtų ekranai su naujienų pranešimais. Visa sukaupta informacija, patirtis, stereotipai suformuoja tarsi voratinklį, kuriame mintys ir racionalus mąstymas pasimeta, o mes ir vėl renkamės tai, ką rinkomės pernai tik gal keliais šimtai kilometrų į vieną ar kitą pusę.

Tokiu būdu gausybė turistų susigrūda į tas pačias numindžiotas vietas, kuriose, jei ir buvo daug grožio, jis ima blėsti, užgožtas turistams skirtų blizgučių ir sunkių pinigus melžiančio mechanizmo sraigtų. Tai ką, ir vėl prie Viduržiemio jūros?

Lygiai tas pats vyksta ir mūsų galvose prieš pradedant kelionės paieškas, tačiau kartais pavyksta visai netyčia atrasti šalis ar vietas, kurios iš pradžių skamba tik kaip keisti pavadinimai, esantys kelionės maršrute vien tam, kad būtų kur sustoti pavalgyti ir pailsėti, o vėliau tampa tikru miražu, kuriuo negali patikėti. Todėl šiandien plieskiant saulei dalinuosi atradimu, kurį suradom pernai lygiai tokiu pat įkaitusiu oru lėtai braudamiesi lik Alpių. Kadangi vaizdai dažniausiai geriau kalba už save, šiame įraše nepagailėjau ir nuotraukų.

Apie šią šalį daugiau ar mažiau visi esam girdėję, dažniausiai turistiniai autobusai, važiuojantys į Vakarų Europą užsuka čia nakvynei, aplankant Prahą. Tačiau niekada nemaniau, kad tai šalis, kuri verta atskiro aplankymo! Kelionė iki Čekijos per Lenkiją, spaudžiant leistinu greičiu, užtrunka ~11 val., kitaip tariant, ryte įsėdus į automobilį, Lenkijos-Čekijos pasienį pasiekti vieni juokai. O mėgstantiems dar greičiau pajusti atostogų skonį yra ir skrydis iš Vilniaus tiesiai į Čekijos širdį – Prahą (bent pastaruoju metu, žmogui į abi puses skrydis kainuodavo <100 EUR).

Mūsų pažintis su Čekija prasidėjo nacionaliniame parke Adršpach. Vos įžengus, man pasirodė, kad keliauju po JAV uolėtuosius kalnus, kuriuos ne kartą svajojau aplankyti ir regėjau per National Geographic kanalą. Šiame nacionaliniame parke galima, o ir reikia praleisti visą dieną, būtinai pasirūpinus iš anksto pikniko rinkiniu.

Parko objektai pritaikyti tiek pėstiems, tiek “ratuotiems” (tik kiek mažiau objektų pasiekiama), įveikiamas jis tiek vaikams, tiek senjorams, o trokštantiems išmėginti savo jėgas taip pat yra pakankamas kiekis iššūkių.

Toliau sekė nepakartojami atradimai: Nové Město nad Metují gotikinė pilis, Kutna Hora bažnyčia, pastatyta iš mirusiųjų kaulų  ir pats viduramžius menantis jaukus bei kalvotas miestelis!

Galiausiai pasiekėm ir Prahą, ypač mėgstamą britų, dėl tikrai pigaus ir puikaus čekiško alaus. Praha tikrai nepalieka abejingų, net jei esat matę Europos perlus, tokius kaip Paryžius, Barselona ar Budapeštas. Tai miestas, kuris gyvas, nuostabiai svetingas (visur keliavom viešuoju transportu, gyvenom netoli centro esančiame kempinge) ir pilnas įvairiausių lankytinų objektų bei pramogų.

Mes Prahoje praleidom tris dienas ir tikrai nesugebėjom aprėpti visko, ką siūlo šis miestas, bet pažadėjom sau būtinai sugrįžti.

Ar žinojote, kad Čekijos miestelis Česky Krumlov tripadvisor svetainėje turi 5 iš 5 balų ir yra visaip giriamas turistų iš viso pasaulio?

Tai kodėl aš apie jį išgirdau tik tuomet, kai pradėjau planuoti kelionę? O aplankyti, jį tikrai buvo verta, pasivaikščioti po senamiestį, išgerti puodelį kavos, pasimėgauti upės ramybe.

Be minėto UNESCO sąraše esančio brangakmenio dar apžiūrėjom daugybę žavingų parkų, senamiesčių, pilių ir nuolat prilipdavom prie automobilio stiklo raizgydami zigzagus per magiškus čekiškus miestelius. Siūlau pasigrožėti Telc, kurį aplankėm jau sukdami namo link Lenkijos.

Viešėdami Čekijoje pastebėjom, kad turim su čekais daug bendro. Čekai, kaip ir lietuviai vadovaujasi posakiu “Kol manęs neliečia, man vienodai šviečia”, mėgsta panašų maistą (gana riebų, daug bulvių ir kiaulienos) ir žino, ką reiškia gyventi po Sovietų Sąjungos sparnu bei kaip sunku po to iš jo išsivaduoti. Pati šalis švari, tvarkinga, miesteliai ir kaimai gana ištuštėję, tačiau ir juose vyksta gyvenimas, žmonės renkasi vakarais vietinėse užeigose (kuriose keliaujant ir mums teko apsilankyti ne kartą), mėgaujasi kasdieniu gyvenimu vietinėse šventėse. Sutikti žmonės man pasirodė labai svetingi, paslaugūs, bet gana santūrūs (tai, matyt, dar vienas panašumas).

Gaila, nepamatėm Brno ir dar gausybės šalyje esančių pilių bei dvarų, neturėjom laiko pasikaitinti prie ežerų ar išsimaudyti, ilgiau pasivaikščioti po Tatrus, pasimėgauti tikru kaimu ir jo ramybe miškais apaugusiose prieškalnėse.

Bet mes dar sugrįšim! nes Čekija verta savaitės, dviejų ar dar daugiau, nes ji svetinga tiek akims, tiek liežuviui ir netgi piniginei!

Atradimai skirti dalytis, tad tikiuosi, kad mano atradimas kažkam taip pat bus puikiu atostogų atradimu, padovanosiančiu daugybę gerų emocijų ir įspūdžių! Tai gal šiemet jau užteks tos viduržiemio jūros ir laikas atrasti visai artimą, bet kartu paslaptingą ir žavią šalį?

P.S. vis dar turiu nedidelį kelionės planą su GPS koordinatėmis ir trumpais aprašymais (dalis lietuvių, dalis anglų kalba), kuriuo mielai pasidalyčiau, tiesiog palikit po šiuo įrašu žinutę su savo el. pašto adresu.