Kelionės ir kūdikis: suderinama?

Kol Seimas užsiiminėja neaiškiais Konstitucijos keitimo viražais, teigdamas, kad gimstamumą galima padidinti tiesiog nurodant visiems, jog santuokoje sukurta šeima bus saugoma valstybės, aš nusprendžiau pasidalyti savo patirtimi apie keliones su savo šeima.

Ši tema jau buvo užmarinuota mano galvoje kurį laiką ir vis nusėsdavo bei vėl iškildavo. Iš tiesų ką papasakoti turėčiau valandų valandas ir patarimų galėčiau pridalyti dešimtimis…bet šiandien apsiribosiu tuo, kas aktualu tiek turintiems, tiek dar ketinantiems turėti vaikų arba dar neapsisprendusiems keliautojams ir bandysiu atsakyti į klausimą „Ar dera kelionės ir vaikai?“.

DSC_1900.jpg

Mūsų mažoji keliautoja kelionių dvasią pradėjo ugdytis dar būdama pilve, nes vien per tuos dešimt mėnesių (ne, nesuklydau, jei skaičiuotum matematiškai, nėštumas iš esmės trunka 10 mėnesių, t.y. 40 savaičių) turėjom ir trumpų, ir ilgų kelionių, tiek žiemą, tiek vasarą. Kelionės nėštumo metu buvo labai gera treniruotė ir apšilimas prieš tai, kas laukia keliaujant su kūdikiu, nes nėščioji, ypač paskutiniais mėnesiais, labai supanašėja su vienerių metų vaiku (vertinant fizinę ištvermę, įnoringumą, būtinybę saugoti ir žiūrėti, kad nepargriūtų bei lakstymą į tualetą kas pusvalandį) 🙂

Prisipažinsiu, kad iš pradžių buvo sunku suvaldyti tą gaivališką norą lėkti, pamatyti kuo daugiau, žingsniuoti dešimtis kilometrų po kalnus, bet kai žinai, jog privalai tai daryti ne kiek dėl savęs, kiek dėl to brangiausio žmogeliuko pasaulyje – viskas pasidaro daug lengviau. Keliaujant nėštumo metu atradom iki tol neišbandytų kelionių galimybių (pvz. muziejus, nes anksčiau tikrai jų vengdavom iš tolo, o pasirodo visai be reikalo), išmokom valdyti keliavimo tempą (prisėsti kavinėje ne dėl to, kad esi alkanas ir išvargęs, o tiesiog pasigrožėti aplinkiniais vaizdais, tiesiog užsisakius stiklinę sulčių) ir apgalvoti apie privalomus patogumus iš anksto (tokius kaip laiku pavalgyti ar greitai rasti saugų bei švarų tualetą).

Tad apie nepatogumus, tiksliau, kas pasidaro sudėtingiau keliaujant su kūdikiu daugiau ir nepasakosiu, nes jie tik pakoreguoja kelionės būdą, tačiau tikrai nesumažina įspūdžių!

Pirmą kartą su kūdikiu pakeliauti (neskaitant trumpų išvykų Lietuvoje) išvažiavom kai jai buvo keturi mėnesiai. Kai kas mus laikė bepročiais, kai kas vadino „drąsiais“, o iš tiesų mes tiesiog buvom gerai pasiruošę ir apgalvoję daugybę net smulkiausių detalių. Matyt todėl, pasirinkom sraigės keliavimo būdą – su nameliu ant ratų. Avantiūra pasiteisino! Mergytė geriau miegojo, puikiai valgė, buvo linksma ir visaip kitaip išsklaidė mūsų nerimastingas mintis jau per pirmąsias kelionės dienas. Tik vėliau man atėjo į galvą mintis, jog kelionėse praleidi kokybiškai daug daugiau laiko kartu, tad ir vaikui, ir visai šeimai tai suteikia daugiau ramybės, saugumo bei pasitenkinimo.

DSC_4826.jpg

Kelionės metu pastebėjau, kad buvimas tėvais ir mūsų mažylės šypsena pagelbėjo mums daugybėje situacijų. Taip pat kelionėse pradėjome daugiau bendrauti su kitais keliautojais ir vietiniais, nes vaikai tarsi klijai, labai greitai sulipdo bendrą kalbą. Šis atradimas mums buvo stulbinantis, nes šiaip jau esam gana charakteringi lietuviais ir nors dažnai norėtume pabendrauti daugiau su nepažįstamaisiais, ypač vietiniais žmonėmis, dažniausiai būna nedrąsu ir nesmagu (ypač man) pirmiems tai daryti, o mažoji draugų susirasdavo akimirksniu!

Kita ilgesnė mūsų kelionė kartu – skrydis į Barseloną. Dukrytei buvo jau beveik vieneri, tad ji sėkmingai buvo pradėjusi lakstyti, rodyti pirštuku į norimus objektus bei kalbėti tik jai suprantamais žodžiais. Tačiau visa tai suteikė tiek daug atradimų džiaugsmo per visą kelionę! Rodėsi, kas dieną mūsų gyvenime vis įvykdavo Pirmi kartai. Tai pirma pamatyta gyva žirafa, kuri vaikui suteikė nenusakomą džiaugsmą, tai pirmas laivas ar žybsintis fontanas, o kur dar pirmosios braškės, karšti prancūziški kruasanai ir kiti nuostabūs dalykai pasaulyje, kuriuos taip smagu ir gera parodyti savo vaikui! Pastebėjau, kad dažnai mūsų mergytė pakeldavo nuotaiką ne tik mums, bet ir aplinkiniams, nes sunku susilaikyti, kai šalia tavęs mažas žmogus tiesiog spinduliuoja į išorę teigiamas emocijas.

DSC_4680

Šitai galutinai mane įtikino, kad kelionės patiems mažiesiems yra labai svarbus pažinimo kanalas, kuriame jie gali rasti tai, ko neras namuose, praplėsti tiek savo akiratį, tiek žodyną. Aš vis stebėdavau kaip dukrytė važiuojant metro susirasdavo „draugų“, su jais komunikuodavo gestais ar garsais, tyrinėdavo jų veido bruožus, jai nematytus drabužius, net kitokią nei jos odą. Esu įsitikinusi, kad toks pažinimas leis mano vaikui augti žmogumi, kurio negasdins „kitoniškumas“ ir jo širdyje nebus vietos neapykantai “kitokiems”.

Na ir galiausiai, didžiausias kelionių pliusas keliaujant su mažąja – praktiškai visur mažesnės eilės arba įėjimas be eilės! Mes neesam linkę šituo piktnaudžiauti, nes aš tikrai manau, jog pats faktas, kad turiu vaiką automatiškai nesukuria man sunkumų išstovėti eilėje, visgi malonu, kai už pasirinkimą auginti žmogų gauni ir vieną kitą “bonusą” iš visuomenės, tarsi palaikymą, jog atlieki tikrai svarbų ir reikšmingą darbą.

Tai ką aš čia šiandien norėjau pasakyti? Tikriausiai, tai, kad – Gimdykit ir Auginkit žmones, nes tai nuostabus darbas, keliaukit su jais, nes jie turės galimybę atrasti pasaulyje daugiau spalvų, kvapų ir skonių, o ir jūs kartu pamatysite ir patirsite daugiau!

Jei žinot, kam gali būti aktualus šis straipsnis, apačioje rasite mygtukus, leidžiančius juo pasidalyti su draugais Facebook ar Twitter paskyrose 😉

Linkiu neiškepti šį savaitgalį!

Justė

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s