Sakmė apie Gražiausią Vietą Žemėje

Geriu sau pirmą puodelį kavos, mėgaujuosi namus apgaubusia tyla ir mintimis keliauju po Gražiausią vietą Žemėje[1]…jau kai kurie vaizdai ima blėsti atmintyje ir tas staigus įsimylėjimas, patirtas per vos kelias dienas praleistas TEN, virtęs tikra ir ištikima meile. O mylimus juk reikia aplankyti! tad valydama dulkes nuo nuotraukų, kurios, deja, atspindi vos dalelę to grožio, po truputėlį pradedu kurpti planus kaip, kada, su kuo…ir viliuosi, jog šis susitikimas bus toks pats nuostabus, o sugrįžus atrodys, lyg ir nebuvom niekur išvykę, o toliau tęsiam savo pradėtą nuostabią kelionę po Lofoteno salas (Norvegija, už poliarinio rato).

Lofoten (6)

Lofoteno salos yra visai netoli nuo Lietuvos, tiek skaičiuojant kilometrais (~2000 km), tiek važiavimo valandomis (~30 val.). Kadangi jos yra Norvegijoje, o Norvegija, kaip žinia, garsėja ne tik savo nepakartojama gamta, bet ir nepakartojamai didelėmis kainomis, ypač paslaugų srityje, atostogauti čia geriausia su tikru ar improvizuotu (kaip, kad mes darėm, t.y. į “džipą” įsimetėm latekso čiužinį miegojimui vietoj galinių sėdynių) nameliu ant ratų ar tiesiog mašina ir palapine.

Lofoten (11)

Norvegijoje, kaip ir kitose Skandinavijos šalyse, palapinę iš esmės galima statyti bet kur (net privačioje žemėje), svarbu tik nepažeisti gyventojų privatumo (reikėtų palikti protingą atstumą nuo gyvenamųjų pastatų, netriukšmauti), tai vadinama kiekvieno asmens laisve, apie ją daugiau čia. Kempingai ten taip pat puikūs ir gana nebrangūs, be to nemažai galimybių nusiprausti, atlikti gamtinius reikalus ir pasipildyti vandens atsargas sudaryta tam skirtose sustojimo aikštelėse ar degalinėse. Vienintelis buvęs nepatogumas – dušo žetonai, kuriuos reikia mesti į aparatą norint praustis šiltu vandeniu, tad kol įgundi, neretai tenka pasimėgauti šaltu dušu.

Lofoteno salos buvo viena iš mūsų kelionės dalių, nes prieš ten važiuojant žinojome tik tiek, kad verta jas aplankyti dėl keleto gražių kaimų, kalnų ir hiking’o trasos, kurios gale atsiveria salų panorama, rasta internete.

Lofoten (7)

Po Gruzijos, man atrodė, kad daugiau niekur ir niekada mano akys nepatirs tos palaimos, kai vaizdai taip įsispaudžia, jog net užmerkus akis matai tą nuostabią kalnų didybę. Klydau…

Lofoteno salynas mus pasitiko dargana ir lietumi, dangus buvo apsiniaukęs ir tik trečiąją dieną išlindo šiek tiek saulės, vėjas nurimo ir buvo galima pavakaroti basomis vaikštant pajūrio smėliu. Tačiau net bjaurus oras negali sugadinti to gamtos sukurto grožio, į kurį taip organiškai ir taip žaviai įsispraudę žmogaus kūriniai. Reine kaimas išrinktas gražiausia Norvegijos gyvenviete, daugybė vietų vadinamos “fotogeniškiausiais” kampeliais, tad į ką paganyti akis tikrai yra.

Lofoten

Lofotenas mums padovanojo tikrąjį patyrimą, kas yra hiking’as (ilgas vaikščiojimas, dažniausiai pažymėtais takais, kuriuose gali būti ir papildomų kliūčių, kaip pvz. reikia kopti į kalną įsitvėrus tam specialiai pakabintas virves ir pan.). Valandų valandas braidėme po kalnus, pievas, paplūdimius, kuriuos galima pasiekti tik pėsčiomis, todėl jie ir yra tokie nepakartojami ir ypatingi. Sudėtingesni maršrutai dažniausiai baigdavosi nedideliu “altorėliu”, kuriame pateikiama info apie pasiektą tikslą ir pridėta “svečių knyga”, kurioje pasižymi maršrutą įveikę keliautojai. Šioje knygoje galima pamatyti įvairiausiomis kalbomis ir rašmenimis išraitytų vardų ir pavardžių, palinkėjimų ir emocijų. Besikarstydami kalnų takeliais sutikdavome tiek jaunų tiek senų keliautojų, visi būdavo labai draugiški ir nuoširdūs, nes tokiose vietose, po keleto valandų energingo pėdinimo pamatytas “toks pats pakvaišėlis kaip tu” sukelia teigiamas emocijas ir iškart sutiktas žmogus pasidaro “savas”, mielai su juo pasilabini, apsikeiti šypsenomis, patarimais ar tiesiog ką nors burbteli apie orą 🙂

Vienas dalykas, kurį sužinojau Lofotene apie hikig’ą – nepasikliauti vietinių nurodytais sudėtingumo balais. Jie tikrai skiriasi nuo kituose kraštuose suprantamo tako sudėtingumo lygio, pvz., kas Ispanijoje žymima vidutiniškas arba sunkesnis nei vidutinis, Norvegijoje tikrai bus “easy” (angl. lengvas). Mūsų kelionėje žodis “easy” kartais tikrai jau būdavo keiksmažodis, kai esi įlipęs dar tik į pusę kalno, kurį norvegas nurodė kaip lengvai įkopiamą per valandą, o tu jau 45 min. žingsniuoji vos gaudydamas kvapą. Tiesa, teisybės dėlei turiu pridurti, kad kaip tik besikeiksnojant pro šalį prarisnodavo koks norvegas, su šypsena veide, be jokio nuovargio ženklo, tad nutarėm, jog tiesiog reikia taisyti savo sportinę formą, užuot pykus dėl neteisingų apibūdinimų 🙂

Šioje kelionėje pravertė eilė daiktų, kurie šiaip jau nedera vienas šalia kito: kalnų slidinėjimo striukė, padėjusi apsisaugoti nuo vėjo, o kartu išgarindavusi šilumą, kopiant į viršukalnes, hiking’o batai (apie kelionės batus rašiau čia), puikiai tarnavę tiek kalnuose, tiek paplūdimiuose, kremas nuo saulės ir beisbolo kepuraitė, kad lyjant nesušlaptų akiniai, bei darbinės pirštinės su guminiais gumbeliai, kad, kai to reikia, būtų patogu užsilaikyti už medžio ar akmens, bei didelis butelis vandens, kurį galima būdavo pasipildyti kalnų upeliuose.

Šiose salose galima sutikti gausybę gyvybės rūšių, nuo naminiais laikomų šiaurės elnių ir avių iki ruonių, banginių ir įvairiausių paukščių, įskaitant jūrinius erelius ir kormoranus, gausybę žuvų, varlyčių ar smulkių žinduolių. Šalia Lofoteno netgi yra  šiauriausias koralinis rifas. Aš pati kiek prisibijau gyvūnų, ypač stambesnių už šunį, bet pastebėjusi, kad šie visai nepavojingi, būdavau visai patenkinta galėdama paglostyti kokią sutiktą avį ar nusifotografuoti šiaurės elnių fone.

Norintiems ar mėgstantiems pažvejoti apie Lofoteną reikėtų parašyti atskirą straipsnį, nes ten pagrindinė ūkinė veikla nuo seno buvo žvejyba, tad ir šiais laikais kaimeliai vis prisipildo žvejų prasidėjus menkių sezonui. Matyt, todėl Lofotenas sklidinas žuvies kvapo, o pagrindiniai garsai – bangų teškenimas į žvejų namelių polius ir žuvėdrų klykavimas.

Lofoten (9)

Gaila, kad tuo metu mūsų kelioninė fototechnika ir įgūdžiai buvo labai prasti, tad tos kelios žavios nuotraukos greičiausiai tiesiog sėkmės lašeliai tarp gausaus ir nuolatinio pyškinimo fotoaparatu. Todėl tiems, kuriems mano pasakojimas pasirodė panašus į išgalvotos vietos aprašymą  pridedu nuorodą į video, kuris, mano įsitikinimu, yra puiki šio pasakojimo pabaiga ir apibendrinimas.

Gražios dienos ir iki susirašymų!

Kaip visuomet prašau pasidalyti savo mintimis, emocijomis ar pastebėjimais apie šį įrašą iškart po juo esančiame langelyje ar facebook’e.

Justė

[1] Taip nusprendė kažkokia komisija, vertinusi visas pasaulyje esančias gamtos grožybes.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s