Apie smagius (ne)susišnekėjimus ir kalbos barjerą kelionėse

Stovi du vyrukai ir baksnoja pirštais į tą pačią mandarinų dėžę. Pirmasis iškelia smilių, tuomet baksteli į dėžę pirštu, kitas pažiūri į jį ir iškelia tris pirštus. Tuomet pirmasis papurto galvą, baksteli dėžės pusėn ir iškelia du pirštus. Antrasis akivaizdžiai pamąsto sekundėlę ir gestikuliuodamas bei gargėdamas arabiška šnekta įnirtingai purto galvą bei vėl rodo tris pirštus. Abu vyrai tiesiog stovi. Tuomet pirmasis vėl parodo du pirštus ir baksteli piniginėn, matyt norėdamas užtikrinti, kad kalbama apie pinigus. Antrasis nusišypso ir linkteli bei ima dėti mandarinus maišelin.

Būtent taip atrodė mano vyros derybos Maroke dėl kilogramo mandarinų. Jis už kilogramą norėjo mokėti tik 2 dihramus, o pardavėjas prašė trijų, rezultatas: vyras grįžo sumokėjęs 2 dihramus, bet užmetus maišelį ant svarstyklių paaiškėjo, kad jame yra mažiau nei kilogramas vaisių 🙂 Maroke tokias situacijas vadindavau “kompromisais”, tačiau smagiausia ne tai, kiek pavyksta nuderėti, o pats “pokalbio” vystymasis, eiga, kai nemoki kalbos, nežinai pavadinimų ir viskas vyksta tiesiog rodant gestus bei mimikas. Smagu, lyg žaistum šaradas…

P1070207

Neseniai vienas pažįstamas pasakojo, kad norėdamas nusipirkti mėsos svečioje šalyje naudojo “žodžius”, kuriuos vartojo jo vaikai mokydamiesi kalbėti (jautiena “mū”, kiauliena “kriu-kriu”, ir pan.). Ir nusipirko visko, ko jam reikėjo 🙂

Pamenu daugybę tokių “pokalbių” su žmonėmis, kuomet kalbėdavomės taip, kaip išeina, bet tai netrukdė pajusti ryšį, sukurti nuotaiką ar galiausiai gauti reikalingą informaciją ar paslaugą.

Vienas tokių atsiminimų – vakaras Italijoje. Buvo šalta ir šlapia, stoviu susisukusi į skarą eilėje prie kavos, stadionas ūžia, žmonės visi pakylėtai laimingi – vietinė futbolo komanda pirmauja. Šalia stovi pusamžis vyras, italas, jis aiškiai mato, kad man šalta ir kad aš ne vietinė. Pirmiausiai nusišypsom viens kitam, vėliau jis patrina savo rankas plaštakomis rodydamas, kad šalta, aš pritariu sakydama “si” ir linkteliu. Jis kažko klausia manęs itališkai, nors italų kalbos nemoku, atrenku tuos kelis žodžius ir mėginu atsakyti “Lithuania”…jis nesupratęs žiūri ir laukia patikslinimo, sakau “Lituani” (prancūziškai), “Europ”. Tuomet švysteli šypsena ir prasideda tirada: “O Lituano! Sabonis! (su iškeltu nykščiu į viršų), Marčiulionis, Jasikevičius!)”. Vat jums ir pokalbis trukęs keletą minučių Palermo stadione Palermo prieš Brescia rugtynėse. Viso jo nepamenu, nes tai buvo prieš bene penketą metų, pamenu tik, kad dar susilinksėjom kažką apie artėjantį čempionatą, apie vykstančias futbolo rungtynes ir pasiplepėję išsiskirstėm kavos gerti.

Pastebėjau, jog kalba kaip barjeras daugiau yra jaunų žmonių bėda. Lietuvoje turbūt tai susiję su mūsų šaknimis ir auklėjimu, nes mums dažnai gėda kažko nemokėti, kaip iš tos dainelės “Paduduok Jonai – nemoku Ponai. Gėda gėda Jonai!..” Matyt todėl, lengviau susikalbėti gestais, mimikomis ir skirtingų kalbų žodžių nuotrupomis su vyresniais žmonėmis. Svarbiausia atminti, jog siekiame bendrauti, o ne parodyti savo kalbos žinias!

Prancūzijoje vis pakliūdavau į keblias situacijas, kuomet prieš norėdama kažko pasiklausti mintyse nušlifuodavau taisyklingą sakinį, pakartodavau jį garsiai ir tik tuomet eidavau pasiklausti. Bėda būdavo ne ta, kad manęs nesupranta, suprasdavo puikiai ir manydavo, kad aš puikiai moku prancūzų! Būtent todėl man atsakydavo kaip įprastai, greitai, neaiškiai, lyg bendrautų su savo kaimynu, o aš likdavau išplėstomis akimis, mėgindama suregzti “patikslinantį” klausimą…

Kalbos mokėjimas kelionėse tikrai gelbsti ir leidžia daugiau pabendrauti, bet kartais užtenka “ryba” (rus. žuvis) + “Take away” (angl. išsinešimui) ir jau gauni dar šiltą, skanią rūkytą plekšnę į savo rankas. Šalyse, kurios naudoja lotynišką raidyną ir turi europietiškų šaknų, turint tokį kalbų lagaminą, kaip mūsiškis (anglų, rusų, prancūzų, truputį lotynų) galima lengvai susikalbėti. Tačiau pakliuvus į kitoniškų tradicijų ir rašto šalis net gestai ne visuomet gelbėja, tokiems atvejams rekomenduoju turėti “ikoneles” (simbolius). Jas galima susidėti į išmanų telefoną, atsispausdinti ar tiesiog pasigaminti marškinėlius (pavyzdžių galima pasižiūrėti čia), nes šie paveikslėliai leidžia susišnekėti visame pasaulyje.

Nesusišnekėjimas kartais taip pat gali išeiti į naudą. Paskutinės kelionės metu mažoji su tėčiu išėjo žaisti, aš likau atsakinga už vakarienės užsakymą. Kadangi pasirinkom valgyti savo viešbučio restorane, meniu jau mokėjau mintinai. Atsivertusi meniu anglų kalba laukiu padavėjos. Ši priėjusi pasisveikina estiškai, aš atsakau ir pradedu kalbėti angliškai. Ji sutrinka, ima sklaidyti meniu puslapius ir šalia manojo meniu anglų kalba lygiagrečiai pasideda savąjį – estiškai. Suprantu, kad turėsiu “pasiraityti rankoves”, kol užsakymą sudėliosim ant jos bloknoto. Ir taip baksnojimu bei meniu eilučių skaičiavimu mes užsiiminėjam tol, kol viskas atrodo jau galutinai galutinai aišku. Tik manęs keistai paklausia kokio norėsim burgerio “iškeptumo”, man angliškai ant liežuvio galo greit atsiranda žodis “medium” (vert. vidutiniškai) ir padavėja išbėga, o aš galvoju kaip apsidžiaugs vyras, kai sužinos, kad gaus burgerį kaip mėgsta (nes retai kas tiekia ne pilnai iškeptą). Ir gavom…jautieną, skanią, sultingą…bei padavėjos atsiprašymą, bei klausimą gal malonėsim valgyti jautieną už tą pačią kainą (kaina bene dvigubai skyrėsi)…Gaila padavėjos, bet mūsų vakarienę šis “nesusikalbėjimas” tik pagerino! dar ir kavos pasiūlė restorano sąskaita 🙂

Kartais svečioje šalyje praverčia ir mūsų gimtoji kalba, kaip puikus būdas komunikuoti, norint, kad nuo tavęs atstotų. Kai įkyrūs pirkliai nuolat bruka savo prekes ar siūlosi kur nors palydėti arba ką nors parodyti, smagu tiesiog atsakyti: “Laba diena, nesuprantu ką jūs kalbate, bet ačiū, manęs nedomina”. Tiesa, yra atkaklių, kurie ima spėlioti iš kokios tu šalies ir sekti paskui, tuomet smagu pasitikrinti kokia gi etikete tave žymi kalba ir išvaizda kitataučių akyse.

Šiandien tiek mano istorijų, tikiuosi padrąsinau tuos, kurie bijo keliauti dėl kalbos barjero, o kitiems linkiu, kad jūsų kelionėse atsirastų kuo daugiau pokalbių ir (ne)susišnekėjimų be žodžių, nes tuomet pokalbis prisipildo spalvingomis emocijomis bei ilgam išlieka atmintyje.

 

 

 

 

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s