Pasimatymas su Prancūzija: kelionės į Nicą įspūdžiai

Vieną vėlyvą žiemos vakarą, susumavę visus už ir prieš, nusprendėm, kad mūsų šeima būtinai turi pasinaudoti paskutine galimybe pakeliauti, kol mažoji dar laikoma “kūdikiu” ir į bilieto kainą nėra įskaičiuojama. Tokia buvo oficiali priežastis, o realiai, mums visiems trims tiesiog stigo laiko pabūti kartu, nes įsibėgėjus maratonui darbas-darželis-miegas, tos gražios akimirkos išsibarstydavo ir nebūdavo kada jomis ilgiau pasimėgauti. Kitą rytą, įvertinus kainas ir šilumos tikimybę, mes jau turėjom bilietus į Nicą. Balandžio 6 skrendam į Žydrąją pakrantę!

GP0_0289

Aš įsimylėjau Prancūziją iš pirmo vadovėlio ketvirtoje klasėje ir Paryžiaus kvartalų žemėlapį (arrondissement) mokėjau mintinai daug daug metų prieš pirmą kartą realiai išvystant Paryžių. O po pirmojo tikro susitikimo su Prancūzija, jos Île de Ré ir Loir’os slėnio pilimis, likau amžiams apžavėta prancūzų “šarmo”, kalbos ir manierų elegancijos, virtuvės skonių, amžiais dvelkiančių pastatų dvasios ir tos orios laikysenos, kurią demonstruoja tiek vienuolikmetė mergaitė, tiek senjorė skaisčiai raudonomis lūpomis.

Tiesa, nuo paskutinio mūsų susitikimo su Prancūzija, tiek pati šalis, tiek mes kiek pasikeitėm. Vargšė Prancūzija buvo užgulta nepaprastosios padėties dėl terorizmo grėsmės ir jos veidą iškraipė strateginiuose objektuose zujantys kariai berniukišku veidu ir automatu rankose bei gėlės su žvakėmis ten, kur teroristai spėjo “pasižymėti”.

O mes, skirtingai, nei studentiniais laikais, jau galėjom sau leisti ne tik pasižvalgyti į eurų eilutėmis nusėtus meniu, bet ir mėgautis tuo, kuo kasdien mėgaujasi prancūzai – ramiu pašnekesiu popietinės saulės glostomoje kavinėje skanaujant prancūzišką vyną, jūros gėrybes ir burnoje tirpdant  vienas už kitą skanesnį fromage (sūrio) gabalėlį.

Be to, šį kartą keliavom ne kaip įsimylėjėlių pora, o šeima su mažu vaiku. Žinia, kad prancūzai garsėja gebėjimu gyventi savo gyvenimą toliau, nepaisant atsiradusių atžalų, kiek gąsdino, nes nežinojom, kaip mums, propaguojantiems prieraišiosios tėvystės principus, pavyks prisitaikyti prie tokios aplinkos.

Šį kartą kelionę nusprendžiau aprašyti kaip atsakymus į anketinius klausimus, nes prieš ruošiantis pastebėjom, kad nepaisant populiarumo, apie Code d’Azur yra daug informacijos per subjektyvias emocijas ir patyrimus, bet labai mažai aprašymų ir atsakymų į konkrečius, keliautojui kylančius klausimus.

Ką pamatyti nuskridus į Nicą?

Pati Nica yra didelis miestas, su viduramžius menančiu senamiesčiu, pilies liekanomis ant šalia esančios kalvos, uostu, kartu mieste yra pakankamai modernių vietų miesto gyventojams (žaliasis koridorius, pajūrio promenada) ir tokių rajonų, kurių geriau privengti, jei nesinori pamatyti murzino Nicos veido. Mes mėgstame vaikščioti, tad visą Nicą išmaišėme pėsčiomis (per dieną po mažiausiai 20 t žingsnių), netgi paskutinę dieną Nicos oro uostą pasiekėm eidami pėsčiomis pajūrio promenada (Promenade des Anglais). Be to, tiek mieste, tiek jo apylinkėse taip pat puikiai išvystytas viešojo transporto tinklas, kuriuo patogu ir nebrangu (bilieto kaina 1,5 EUR) naudotis.

Man atrodo, kad planuoti labai detaliai vizitą Nicoje nėra verta, geriau susirinkti informaciją turistų informacijos centre, ir ryte pagal orą ir nuotaiką, nuspręsti ką konkrečiai tą dieną norisi nuveikti ir(ar) pamatyti.

Ar verta važiuoti kur nors už Nicos?

Jei turite laiko – tikrai taip! Mes per savaitę aplankėme Monaco, Cannes (liet. Kanai), Antibes, Juan les Pins, Èze ir Beaulieu sur Mer kartu su šalia esančiu pusiasaliu (kuris man buvo tikras atradimas, nes apie jį papasakojo kolega, tuo tarpu internete jis nebuvo minėtas kaip vertas dėmesio) . Visi šie miesteliai yra šalia jūros, o juos pasiekti paprasta autobusais (kaina ta pati – 1,5 euro) arba traukiniais (jie daug greitesni, gerai kondicionuojami, bet brangesni, kaina jau priklausys nuo atstumo, pvz. iki Cannes – 7 eurai). Aš galvoju, kad bent jau Monaco ir Èze būtina įtraukti į kelionės planą skrendant į Nicą, nes pati Nica tikrai mažiau žavesio turi. Tačiau ar verta lankyti visus pajūrio kurortus nuo Saint Tropez iki Cannes jau daugiau keliautojų pomėgių klausimas, nes iš esmės vaizdai panašūs, kažko ypatingo net pačiuose Cannes sunku pamatyti. Iš tiesų nuotrauka ant raudonojo kilimo yra vienintelė atrakcija, tad pati patarčiau turint daugiau laiko (pvz. porą savaičių Code d’Azur) geriau į kelionės maršrutą įtraukti šalia esančio Provence regiono miestelius, Alpes, tiek autentiškumo, tiek peno akims bei gomuriui galima bus rasti daugiau.

Kas paliko didžiausią įspūdį?

Iš kelionės parsivežiau pakrantės vaizdus iš Saint Jean Cap Ferrat, kurie ilgo pasivaikščiojimo metu tiesiog įsirėžė į atmintį ir dar dabar galiu užsimerkusi matyti tą vandens žydrynę, jachtas, siūbuojančias ant bangelių ir į dangų besikabinančias kalvas bei kalnų atbrailas.

Urbanizuotų vietovių top 3: Monakas, Èze, Antibes.

Monakas unikalus ir įdomus tiek dėl jo istorijos, tiek dėl karališkosios šeimos peripetijų (man visai patiko  holivudinis filmas apie princesę Greis Kelly), tiek dėl prabangos, kurią sunku įsivaizduoti, o matant savomis akimis, sunku patikėti, kad yra tokių vietų pasaulyje. Èze užburia vietovės grožis, taip pat malonu pabraidyti po kvepalų parduotuvėles, nes ši vieta garsėja kaip Fragonard kvepalų šaltinio vieta, o Antibes, be puikių paplūdimių, turi labai jaukų senamiestį, kuriame malonu paklaidžioti po karštos dienos skanaujant natūralių skonių ledus.

Ką ir kur valgyti?

Valgėm įvairiausiose vietose ir visur buvo išlaikytas bent jau “valgomas” lygis. Prancūzijoje labai rekomenduoju pirkti gurmaniškus dalykėlius turguose ir tam skirtose parduotuvėlėse, nes tikrai liksit nustebinti skonių įvairovės ir maisto kokybės, pradedant saldumynais, baigiant ravioli (Code d’Azur galima vadinti prancūziško-itališko maisto mišraine), mėsos ar sūrio gaminiais. Siūlau nepraleisti progos paskanauti austrių, nes jos tikrai, palyginus su Lietuva, yra ne tik šviežesnės, skanesnės bet dar gi ir ryškiai pigesnės.

Mes buvom “susigooglinę” iš anksto vos porą vietų, kitas rinkomės principu – kur daug žmonių ir tikrai visi trys skaniai pavalgydavom. Buvo didžiulis palengvėjimas tai, kad šioje kelionėje mano princesė pati žinodavo ką nori valgyti ir kirsdavo su toookiu malonumu, kad vėliau tikrai nereikėdavo sukti galvos ar vaikas yra sotus. Taip pat dauguma kavinių turėdavo meniu vaikams, kuris tikrai būdavo tinkamas ir mėgstamas vaikų (ne taip kaip pas mus, kur vaikišką meniu sudaro fri bulvytės, dešrelės ir blyneliai su ledais). Prancūzijoje vaikams siūlomi makaronai su švelniu mėsos padažu, kiaušiniai su daržovėmis ir panašūs savo maistine verte vaikams tinkami, bet kartu vaikų mėgstami produktai.

Ko būtinai reikia kelionei į Nicą?

Pirma, kremo ir akinių nuo saulės , antra, tinkamo nusiteikimo, nes prancūzai tikrai sukalbami, tiesiog reikia juos kalbinti, o ne sakyti, kad “pasikėlę ir nekalba jokia kita kalba”. Trečia, minimalių prancūzų kalbos žinių, Bonjour (Laba diena), Merci (Ačiū), Pardon (atsiprašau, atitikmuo angliškam “sorry”), taip pat Madame (kai kreipiamasi į moterį) ir Monsieur (kai kreipiamasi į vyrą) bei universalusis sakinių užbaigėjas: S’il vous plaît (prašyčiau jūsų). Šie žodžiai padės rasti ryšį su tikrai draugiškais ir šiltais prancūzais.

Ką parvežėt lauktuvių?

Prancūziškų kvepalų rinkinukų, provanso muilo gabalėlių, Saint Tropez ūkininkų figų uogienės, prancūziškų sausainiukų ir šokoladinių saldainių, Monako šokolado, plokštelių iš antikvarinio turgelio, velykinį pyragą.

Mėginom parsivežti ir pavasarį, bet kažkur ties Lenkija, jis išsirito iš lėktuvo bagažo skyriaus ir iki šiol negrįžo pas mus…

Tai kaip ten su tais vaikais sekasi keliauti?

Tikrai turiu pripažinti, kad jokių piktų žvilgsnių ar replikų neteko gauti dėl mūsų mažosios, kita vertus šypsenų ar kažkokio papildomo dėmesio taip pat. Tiesa, žaidimų aikštelių, pervystymo vietų ir panašių “patogumų” tikrai mažiau, lyginant su ispanakalbėmis vietovėmis (tiek Ispanija, tiek Kanarai), o ir žmonių požiūris kitoks, pvz. Barselonoje metro nė karto nestovėjau su vaiku ant rankų, nors šis būdavo ir sausakimšas, tuo tarpu Prancūzijoje šalia esantys, tiesiog jokio dėmesio ar “užuojautos” vaikui ir jo tėvams nerodo, pagalbos nesiūlo. Negaliu sakyti, kad tai kažkas baisaus ar kad tai trukdė kelionėje, nes mūsų mergaitė jau didelė ir ganėtinai supratinga, tiesiog, jei norit “rojaus vaikams”, kol kas nepakeičiau savo nuomonės ir siūlau važiuoti jo ieškoti į Barseloną, Madridą, Kanarų salas ar pietų Ispaniją.

Mes keliavome su vėžimėliu, kuriuo I. namie ne itin mėgsta važinėtis, bet kelionės metu ji mielai važiuodavo ir žvalgydavosi bei pasakodavo mums apie objektus ir žmones, kurie patraukdavo dėmesį. Tiesa, mūsų Emmaljunga (vietinių padavėjų dažnai vadintas “Ferrari”) sunkiai įsitekdavo kavinėse, liftuose ar net gatvėje, bet neįsivaizduoju kaip kitaip būtume įveikę tiek daug kilometrų ir aplankę tiek daug vaizdingų vietovių.

Pats geriausias miestas su vaiku, man asmeniškai buvo Monakas, ten lipti praktiškai nereikia, nes visur veža eskalatoriai-liftas ir pan., be to daug gražių vietų (įskaitant vaikams skirtą nedidelį zoo, suaugusiam įėjimas 5 EUR), kur galima smagiai piknikauti, išdykauti ar žaisti, o ideali švara parkuose ir skveruose tikrai buvo papildomas bonusas keliaujant su smalsia mergyte, mėgstančia kiekvieną daiktą (įskaitant gulinčius ant žemės) ištyrinėti.

Ar patiko kelionė?

O taip! aš ne tik ten norėčiau sugrįžti, mielai gyvenčiau Žydrojoje pakrantėje! Įkvėpimo pagauta vis dar gaminu prancūziškus patiekalus, mėgindama atkartoti kelionės skonį ir svajoju apie kitą pasimatymą su Prancūzija…

Tikiu, kad tai, kas liko nepapasakota, geriausiai atskleis nuotraukos po šiuo įrašu.

Gerų kelionių!

Justė

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s