Vasaros pabėgimas į Lenkiją. Liublinas pasiektas!

Rytas! vienas saulės spindulys įkyriai stengiasi įslinkti nepastebėtas į mūsų lovą, tad pramerkiam akis ir keliamės, laikas atradimams!

Po ilgų, saulėtų pusryčių, ant stalo radę gerą dieną žadančią orų prognozę, susidedam pusę savo gyvenimo į Izabelės ratus ir pasišokinėdami iškeliaujam tyrinėti Liublino. Tik išėjus iš viešbučio, prasideda plytelės su užrašais “čia geto siena”, kurie žymi daugiau kaip 34 000 žmonių gyvybių likvidavimą. Šią šiurpią nuotaiką dar labiau sustiprina aptriušę pastatai, pro kuriuos žingsniuojame ir valkataujančių šunų bei žmonių siluetai užkaboriuose. Atsisuku į vyrą (kuris buvo iniciatorius atlankyti šį miestą) klausiančiu žvilgsniu ir matau kaip jo akys bėgioja aplink su tokiom pat mintim – arba čia “Liublino Naujininkai”, arba mes atostogausim mirusiam mieste…vėliau paaiškėja, kad esam kitoj laiko juostoj (tai dabar ne 9, o 8 ryto, sekmadienis), plius didelę Liublino gyventojų dalį sudaro studentai, kuriems jau atostogos, be to mūsų viešbutis tikrai keistam rajone, bet tai greičiau “Liublino naujamiestis”, kuriame įdienojus atsidaro daugybė mažų parduotuvėlių , prasideda mašinų srautas ir išsklaido tą nejaukumo jausmą.

Mes savo dienas buvom suskirstę pagal šeimos poreikius: kažkas istorinio man – kažkas gražaus(fotogeniško) vyrui ir žaidimų aikštelė Izabelei. Tai vat taip sukdami šį įspūdžių ratą, pirmiausiai nusibeldėm iki senamiesčio.

Liublino senamiestis nėra didelis, aplankyti jį tikrai galima per porą valandų, tačiau norint atidžiau apžiūrėti senamiesčio veidą, pasigėrėti pastatais, piešiniais, aplankyti bažnyčias ir ramiai atsigerti kavos bei įveikti visas kelyje pasitaikančias kliūtis (ledų kioskelius, balionėlių kioskelius, parką su čiuožyne, gyvūnėlių formos suvenyrus) reikia bent jau pusdienio. Mes taip pat kelis ratus apsukom dar ir dėl to, kad norėjom pamatyti bažnyčių vidų, bet įkišus nosį, pamatydavom tai mišias, tai vestuves, tai krikštynas, todėl planuojant laiką, būtina atsiminti, kad Lenkijoje, bažnyčios pirmiausiai yra maldos namai, o tik po to turistiniai objektai, todėl ir atitinkama pagarba ir atitinkama apranga būtina, nepaisant turisto religinių pažiūrų. Liublino senamiestyje dar yra miesto požemiai, kuriuos labai giria turistiniai tinklapiai, bet į juos mums nepavyko patekti, nes reikėjo atskiros grupės su rezervacija…

Išvaikštinėję siauras akmenines gatveles, susiradom porą apžvalgos aikštelių gražioms Liublino nuotraukoms, suvalgėm ledų ir galiausiai patraukėm į ant prekybos centro Tarasy Zamkove esančią žaidimų aikštelę, kuri turėjo milžinišką privalumą prieš kitas – ji įrengta taip, kad net 1,5 metų pyplį nebaisu paleisti vieną, o šalia sustatyti šezlongai ramiam tėvų poilsiui 🙂

Mūsų kelionės kol kas visuomet turi dvi dalis: prieš pietų miegą ir po. Tad ir šiuokart viskas ėjosi panašiai, po žaidimų, sočių pietų, mažoji smigo sau ramiai šnopuodama savo ratuose, ir tas važiavimas akmenimis grįstais takeliais, ją tik dar geriau liūliavo ir nešė sapnų karalystėn.

Per tą laisvą laiką mes nėrėm nuo Liublino pilies, skersai dar nematytais skverais ir rajonais aplenkdami senamiestį link Lietuvių aikštės. Vien jau pavadinimas be proto viliojo, o gi ir nuotrauką vieną kitą būtinai reikėjo pasidaryti tokioje vietoje. Nuo senamiesčio iki Lietuvių aikštės yra ilga promenada, panaši į Šiaulių bulvarą, kurioje gausybė kavinių-barų-ledainių ir kitų smagių vietų pasėdėti. Prasideda ji nuo miesto rotušės, ant kurios kabo sąrašas Liublino miestų-draugų, Lietuvoje su šiuo miestu bičiuliaujasi Panevėžys, prie Rotušės taip pat kabėjo dar du plakatai – vienas, žymintis miesto jubiliejų – 750 metų, kitas – aborto metu pašalinto kūdikio nuotrauka ir šalia jos stovintys du bičai ir jauna studentė, garsiai agituojantys prieš abortus.

Aš pasijuntu nejaukiai, nors esu prieš abortus ir pati nesiryžčiau tokiam žingsniui, bet man tas pasirinkimas atrodo toks asmeniškas, kad šie žmonės prie to paveikslo man visiškai nelimpa ir iškart galvoje imu juos smerkti, kad jie agituoja prieš veiksmus apie kuriuos neturi žalio supratimo ir net neįsivaizduoja ką reiškia auginti ar neauginti naują gyvybę po savo širdimi…

Bet vos tik pasiekiam Lietuvių aikštę, visos pašalinės mintys išsisklaido ir pradedam įsilieti į minią sėdinčių prie fontano, besiilsinčių šalia, stebinčių didžiulėje žaidimų aikštelėje sėdinčių žmonių būrį. Gražu, vat kokia puiki ta Lietuvių aikštė! Šalia dar ištyrinėjam stiklu uždengtus archeologų atkastus skirtingus gatvės etapus (akmenimis grįsta, medinė ir kitais būdais), apžiūrim Liublino unijai skirtą atminimo lentą ant kurios parašyta, kad šis dokumentas yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio atminimų sąrašą. Ir tuomet dar po kelių žingsnių  mus pasitinka, kaip įprasta tokiose aikštėje – monumentas su raiteliu ir…o…negaliu patikėti…kas yra tiems lenkams? O ant to pjede stalo – Josifas Pilsudskis. Na ką, istorija yra tokia, kokią ją mato konkreti tauta ar žmogus, vyras dar mesteli pokštą, kad “Juozas” juk norėjo, kad jo širdį Lietuvoje palaidotų, tai lenkams, čia matyt, pasirodęs draugiškumo ir bendrystės ženklas, tad ir pastatė jį Lietuvių aikštėj, o gi jis ir pusiau lietuvis buvo, to nenuneigsi, tad ta aplinkybė, kad Vilniaus krašte jis buvo veikiau išdavikas, ne draugas – jau istorinės detalės.

Vat toks tas senasis Liublinas, nepaleidęs mūsų nė minutėlės ir vertęs nuolat mąstyti apie mūsų praeitį ir bendrą istoriją, ir tas dirbtines priešpriešas vat kad ir pavadinimą “Gediminaičiai”, Lenkijoje keičiamą į “Jogailaičiai”, nors gi vadinam kiekvieni pagal savo “šustriausią” karalių, tiek priminęs, kad Europoje asmens apsisprendimo laisvės ribos yra skirtingos, o religija dar kai kur labai svarbi gyvenimo dalis, persmelkianti tiek kultūros, tiek mokslo sritis (vienas iš Liublino universitetų yra teologijos, pavadintas Popiežiaus Jono Pauliaus II vardu).

Paskutinį vakarą Liubline nusprendėm praleisti parke, kuriame kaip tik vyko folkloro dienos ir galėjom pasiklausyt muzikos, pasižiūrėti šokių (mūsų mažajai šokėjai visai tai buvo prie širdies), taip pat apžiūrėti šalia parko esantį Lublino Konferencijų centrą. Šalia šio modernaus pastato pavakarėje šurmuliavo toks Liublino “Open Kichen” variantas, kitaip tariant maisto sunkvežimiukais apstatyta aikštė, kurioje gali išsirinkti kokio tik norisi maisto ir sau ramiai jį suvalgyti prie staliuko, ant žolės ar užsilipęs ant pastato konstrukcijų. Dar įspūdingiau gali ilsėtis vakarinės saulės nutviekstose terasose ant stogo, kurios yra prieinamos nemokamai kiekvienam miestiečiui ar miesto svečiui, ar pastato balkonuose įrengtose kavinėse arba daryti taip kaip mes – eiti stikliniai koridoriais pasigėrėti miesto gatvėmis, pripildytomis vakaro ramybės, šiltų spindulių ir miesto gyvenimo.

Mums aukštis – ne kliūtis, tad pašmirinėjom kaip reikalas, apžiūrėjom visus kampus. Mane sužavėjo ant stogų įrengti sodai, vyras džiūgavo matydamas kokia puiki šviesa nuotraukoms, o Izabelė pastebėjo, kad čia netgi yra bičių avilių, visai kaip pas senelį!

Liublinas toks sklidinas įvairovės, kad šį įrašą jau rašiau ir perrašiau keliasdešimt kartų, nes kaip benupasakočiau, man nepavyksta pavaizduoti šio miesto tokio gyvo, tokio kultūriškai ir architektūriškai turtingo, draugiško, greito ir kartu inovatyvaus. Rodos, Liublinas yra kažkur Lenkijos užkampyje – toli nuo turtingų kaimynų, šalia Baltarusijos ir Ukrainos sienų, susisiekimas su didžiaisiais Lenkijos miestais komplikuotas, o jis vistiek atrodo klestintis!

Likusiomis dienomis keliavom į netoliese esantį Zamošč, taip pat dar aplankėm Liublino pilies vidų (pamatyti verta, bet nieko ypatingo) ir šalia esantį miesto parką (puiki žaidimų aikštelė! net patys radom kur pasisupti) bei sendaikčių turgelį. Aišku valgėm daug ledų (tiesa ne iškart atradom geros kokybės, nes ledai varijuoja nuo cheminių kvapų prisotintos bjaurasties ar tiesiog gamyklinių iki natūralių naminių iš vietinių uogų ir vaisių), stebėjomės, kad net keletoje vietų ieškoję Frappe gavom atsakymą “kad čia tikriausiai tokia lietuviška kava, mes tokios Liubline negeriam…”

 

Kad būtų lengviau įvertinti ar iš tiesų šis miestas vertas mano liaupsių, dar pridedu ir keletą nuotraukų.

O apie likusią mūsų kelionės dalį papasakosiu jau kitame įraše…

Gražios dienos!

Justė

Advertisements

One thought on “Vasaros pabėgimas į Lenkiją. Liublinas pasiektas!

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s