Saulėtoji Anglija: kai nesinori namo…

Keliauti su be 5 minučių trimete, tai beveik tas pats, kas keliauti su pačia Britanijos Karaliene: norai begaliniai ir atsakymas “NE” į juos netinka, paaiškinimas, kad šitai yra neįmanoma nukertamas giežtu ir priekaištingu “Kodėl?”, o baimė likti pasmerktiems liaudies už tai, kad elgiesi su “Karaliene” netinkamai nuolat kabo virš galvos lyg koks Damoklo kardas.

Bet kur iššūkiai – ten ir daug geresni pasiekimai. Taip ir šįkart – kelionė buvo daug įdomesnė ir turiningesnė, nuolat domėdavomės ir aiškindavom kodėl čia vietoj vieno krano prie kriauklės yra du ir kodėl čia žmonės valgo mėsą pusryčiams arba kodėl geria arbatą su pienu, ir kodėl tos anglų lovos muziejuje tokios mažos… Nors kartais paaiškinimai skambėdavo tiesiog “keisti tie anglai”, visgi kartu su I. atradom ir sužinojom daug daugiau, nei ankstesnėse kelionėse.

Prieš atostogas į Jorke (York) mes žinojom tik tiek, kad tai nemažai turistų sulaukiantis nedidelis miestas menantis romėnų ir vikingų laikus, o visą likusį miesto paveikslą ketinome atrasti tiesiog spontaniškai keliaudami, ragaudami, žvalgydamiesi, čiupinėdami ir uosdami. Todėl kelionei rezervavom viešbutį nuo kurio iki miesto senamiesčio pėsčiomis reikia keliauti tik apie 15-20 min. ir kuris mums žadėjo, kad yra išsaugojęs anglišką šarmą kiekvienoje viešbučio detalėje (tikrai nemelavo!).

Pirmąją dieną – šeštadienį – buvo turgaus diena, tad pirmiausiai, vedami vientiso žmonių srauto ir patekom į The Shambles. Aš anglišką turgų mačiau tik per Travel tv, todėl ten ilgokai užtrukau viską uosdama ir čiupinėdama. Prie turgaus esančioje tavernoje sukirtom ir pirmąją porciją Fish and chips (Žuvis tešloje plius bulvytės), vyras išmėgino anglišką elį.

Ir keista, ir smagu buvo matyti, kad šioje šalyje jau kvepia Kalėdomis, jau prasidėjusi Kalėdinių papuošimų prekyba ir jau dabar yra perkančių dovanėles artimiesiems (nepaisant to, kad spalio vidurys, temperatūra siekia 22 laipsnius šilumos ir šviečia saulė!) . Po skanių pietų keliavom po York’o senamiestį, apžiūrinėjom įvairiausias keistybes, arbatines, ragavom angliškų skanėstų, net buvom įpuolę į knygyną, kurį VISĄ norėjau parsivežti namo! Bet susitvardžiau prisiminusi, kad dabar stengiuosi taupyti popierių ir knygas skaityti Kindle, bet popierinių knygų mylėtojams labai rekomenduoju Angliją kaip puikių ir nebrangių knygų kraštą.

Tą patį vakarą, kaip įprastai mūsų kelionėse, po senamiesčio apžvalgos turėjom patenkinti ir mažiausios keliautojos poreikius, todėl pailsėję viešbutyje – tiesiu taikymu patraukėm į Rowntree Park, kuris yra skirtas ramiems šeimyniškiems pasivaikščiojimams. Žaidimų aikštelei tikrai duočiau bent 9 iš 10 balų. Įsivaizduojat, anglai suprato, kad ir tėvams smagu pažaisti, todėl dauguma atrakcionų yra skirti žaidimams kartu su tėvais arba tėvams yra patogūs suoleliai šalia, yra net čiuožynė, kuria gali naudotis tiek vaikai, tiek suaugusieji! Pats parkas žavus ir tiesiog mėgstantiems gamtos peizažus, tikiu, kad esanti gėlių kolekcija įspūdingai atrodo pavasarį, dabar gi įspūdingiausiai atrodė žąsų pilna pieva ir aplink vaikus šokinėjančios voverės.

Grįžinėjom į viešbutį jau prietemoje ir staiga susidūrėm su minia keistai apsirėdžiusių žmonių. Moteriškės su skrybėlėmis, aukštakulniais, klasikiniais kostiumėliais ir suknelėmis, vyrai stipriai įkaušę, tačiau vis dar su kaklaraiščiais ir klasikiniais angliškais kostiumais. Pagooglinus paaiškėjo, kad York’e labai populiarus žirgų sportas ir visas šis žmonių srautas traukė iš šeštadienio linksmybių, vykusių hipodrome, aš net užsimaniau kada nors pati į tokį renginį nuvykti…

Sekmadienį, kaip ir priklauso tikriems Anglams, laiką leidom šeimyninėse pramogose, valgėm sočius Sunday roast pietus, šildėmės saulėje keliaudami aplink miesto centrą nutįsusiomis pilies sienomis, galiausiai aplankėm katedrą ir pamojavom teisininkų šventės paradui, kuriame visi ėjo pasipuošę senoviniais angliškais rūbais.

Pati iš šios dienos neišmesčiau nieko, nes tikrai, kelionė po York’ą būtų netikra, jei neaplankytum miesto sienų ir nepašertum voverių Museum Garden parke. Lygiai taip pat būtina apžiūrėti York Minster, tiesa į pilną ekskursiją kainuojančią 10 svarų žmogui eiti nebūtina, nes iki susimokėjimo punkto galima apžiūrėti bažnyčią iš vidaus, o toliau eiti verta sakralinio meno gerbėjams.

Visgi dienos vinimi tapo nemokamas geležinkelių muziejus, esantis šalia geležinkelio stoties ir senamiesčio. Pati tikrai tokiame gerame muziejuje seniai esu buvusi, eksponatų gausa ir jų pateikimas tikrai įspūdingas ir žavintis, o ką veikti yra visoms amžiaus grupėms ir tikrai turint laiko susipažinti su visomis ekspozicijomis reikia ne mažiau kaip dienos. Mūsų “Karalienė” mielai išbandė karalių kupė sofutes, susipažino su pašto traukiniu, turinčiu pašto skyrių visai tokį pat kaip knygelėje “Ką žmonės dirba visą dieną”, pasivažinėjo mažyčiu traukinuku ir net apžiūrėjo traukinį iš apačios, o kur dar vaikščiojimas tikrais traukinio bėgiais, filmukai apie traukinius, muziejaus darbuotojai, kurie vis pakalbina ta keista kalba ir ištraukia I. šypseną. Panašu, kad patys miestiečiai su savo atžalomis taip pat mėgsta čia leisti laiką sekmadieniais, nes muziejus buvo sklidinas šeimų su vaikais. Mūsų mažosios baterijos dėl įspūdžių gausos po kokių trijų valandų išsikrovė ir teko sukti į viešbutį, bet norėčiau čia grįžti kai mūsų šeima paaugs ir galėsim vėl iš naujo atrasti traukinių pasaulį.

Paskutinę dieną – pirmadienį pradėjom labai anksti, todėl išėję į gatvę sutikom daugybę į mokyklas traukiančių mokinukų su uniformomis, rūkas dar gaubė miestą, o mes sau laimingi pėdinom iki stotelės, kur turėjom pasigauti autobusą, vežantį į Howard‘so pilį. Kelionė iki pilies trunka beveik valandą, tačiau kartu yra puiki norint pažinti mažus Anglijos miestukus, persimesti “small talk” su vietiniais, pamatyti aplink krūvas avyčių. Aš vaikystėje su mama žiūrėdavau tokius “Rosemunde Pilčers” filmus, be lėkštų meilės scenų, tie filmai turėjo ir nuostabių peizažų – vat tokių, kuriuos galima pamatyti autobusu keliaujant iki Howard’so pilies (tiksliau būtų dvarvietės).

Po dvarus esam keliavę tikrai ne kartą (čia savotiška mano aistra, aš visuomet žavėjausi istoriniais pastatais, pilnais senų pasakojimų, legendų, anų laikmečių dvasios) pradedant Latvijos Rundale ar Sankt Peterburgo dvarais, baigiant Prancūzijos Loir’os slėnio pilimis, tad nesitikėjau rasti kažką ypatingo.

Howard’so pilyje buvom vieni pirmųjų lankytojų, todėl iš pradžių braidėm vienumoje po ūkanotus laukus, šalia ežerėlių, pašmirinėjom po sodus ir parkus, vėliau saulei jau lendant iš už debesų pasiekėm dvarvietės kraštą, kuriame yra antikinė šventykla Venerai, o šalia jos toks vijokliais apaugęs miškas su siaurais takeliais, kuriame poniutės ir ponai slapčia eidavo į pasimatymus ir nieko netrukdomi galėdavo pamiršti anglišką susikaustymą ir bent susikabinę už rankų pasimėgauti vienas kito artumu…

Perėję  mišką, išvydom milžinišką teritoriją pritaikytą šeimų turizmui, mano galvoje net perbėgo nepadori mintis, kad čia toks gudrus užmanymas parodyti, kuo baigdavosi tie slapti pasivaikščiojimai miško tankumynuose 🙂 Galiausiai su TTT (traukinuku traukiamu traktoriauss) pasiekėm dvaro rūmus, kurie yra tikrai autentiški, pilni freskų ir paveikslų, ekspozicijos pradžioje išstatytas čia gyvenusios giminės sukauptas servizas. Man patiko, kad kiekvienoje salėje buvo gidas, kuris mielai papasakojo apie tai, kas išdėstyta, apie šeimą, kuriai priklauso dvaras, galiausiai pamėtėdavo kokių įdomybių apie dvarą ar tiesiog pakalbindavo iš nuobodulio mirštantį mūsų vaiką.

Pabaigus apžiūrėti dvarą įsitaisėm jo rūsyje esančiame restorane-bistro. Ragavom autentiškų angliškų skanumynų, tradicinių mėsos pyragų, be abejo pasimėgavom angliška arbata prie jaukiai serviruotų stalelių, o prie pat išėjimo dar užsukom į vietinių ūkininkų-amatininkų-kepėjų parduotuvėles nusipirkti lauktuvių.

Sėdę į autobusą jau žinojom, kad liko tik kelias autobusas-traukinys-autobusas-lėktuvas-taxi ir šią naktį jau leisime savo namuose.

Geriausias kelionės įvertinimas buvo I. pasakyti žodžiai: “dar pabūkim Anglijoje, aš nenoriu namo“. Tad atsisveikinimas tikrai buvo ilgesingas, bet tai tik patvirtina, kad daug pamatėm, patyrėm, išmėginom, paragavom ir susižavėjom Anglija, matyt, anglai ne šiaip sau taip didžiuojasi savo tradicijomis ir kultūra.

Iki pasimatymo Saulėtoji Anglija!

Justė

 

 

 

 

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s