Florida per tris savaites. Pažinimas

Tęsinys…

Rytas St. Petersburg prasidėjo nuo rytinės košės su Meksikoj užaugintomis uogomis ir pirmuoju pasivaikščiojimu po apylinkes. Mes apsigyvenom name su balta tvora, tokiam Desperate Housewifes (liet. Nusivylusias namų šeimininkes) primenančiame rajone, aplink ant namų plevėsavo didžiulės JAV vėliavos, keliaudami šaligatviais galėjom stebėti kaip gyventojai eina pasiimti savo rytinių laikraščių, gurkšnoja kavą sėdėdami ant medinių terasų, vedžioja savo augintinius ir stebi vieni kitus bei pro šalį brendančią mūsų trijulę.

St. Petersburg mes praleidom vos dvi naktis ir tiek užteko aplankyti Tampą, šiluminę elektrinę šalia kurios susispietę šiltame vandenyje vartosi manatees (liet. jūrų lamantinos) ir galiausiai Clair Waters paplūdimį, kuriame mums netgi pasisekė pamatyti visai šalia kranto plaukiojančius delfinus.

Prisigėrę vandens žydrynės ir saulės spindulių pradėjom savo kelionę link vieno seniausių JAV miestų – St. Augustine. Pirmiausiai mano akį patraukė krūvos besireklamuojančių teisininkų, kurie prie kelio įtaisytuose stenduose siūlė savo paslaugas sužalotiems autoįvykiuose, paslydusiems ar kitaip nukentėjusiems bėdžiams. Ir nors tikrai esu skaičiusi ne vieną Grisham‘o knygą apie „greitukių gaudytojus“ bei advokatus, ieškančius potencialių klientų laidojimo namuose, mane vistiek klientų viliojimo manevrai šokiravo ir jau su kiekvienu pamatytu plakatu augo smalsumas sužinoti kiek žemai gali pulti čionykščiai advokatai, siekiantys gerai uždirbti iš žmonių nelaimių.

Po pusantros valandos kelionės magistrale, pradėjom važiuoti siauresniais keliais ir pro mūsų langus atsivėrė visiškai neįprasti vaizdai, kuriuos išvysti Floridoje man buvo itin netikėta – pro automobilio langus dairydamiesi vis šūkavom – „Žiūrėk arkliukas“, „Ei, Izabele, ar matai kiek ten daug avyčių?“, “Karvė, karvė!”, „O kokia didelė ranča ir koks gražus keliukas link jos!”. Galiausiai įspūdžių pilni sustojom prie apelsinų sodų ir stebėjom kaip veža ir rūšiuoja apelsinus, išragavom dešimtis skirtingų jų rūšių ir išsirinkę skaniausius, porą maišų įsimetėm kelionei.

Po dar keliasdešimt mylių važiavimo pro didžiules plantacijas ir rančas pasiekėm, tokias, rodos, pamirštas ir tuščias gyvenvietes su viena kita mašina ir bažnyčia bei trobeles, kurios labiau priminė pašiūres, nei namus…o mano galvoje sukosi sakiniai ir vaizdai iš Dėdės Tomo trobelės… Pagooglinus sužinojom, kad Floridos plantacijose iki šių laikų vyksta prekyba žmonėmis, priverstinis darbas (anksčiau vadintas tiesiog vergove), pagal oficialią statistiką Florida yra trečia valstija po Kalifornijos ir Niujorko, kur vis dar labai dažni šie nusikaltimai. Segregacinė politika (t.y. draudimas juodaodžiams būti tose pačiose vietose kaip baltaodžiams ir netgi bendrauti vieniems su kitais) čia taip pat oficialiai panaikintas vos prieš kiek daugiau nei 50 metų, tad tos senų laikų šmėklos dar gyvos.

IMG_20180209_164337

St. Augustine mes apsigyvenom motelyje, tokiame tikrame, dviejų aukštų, su dviem dvigulėm lovom ir lengvai išspiriamom durim.

IMG_20180210_082400

Čia prasidėjo ir mūsų naujas žaidimas – stebėti emocijas ir reakcijas, kurias mes sukeliame amerikiečiams, draugiškai smalsaujantiems iš kur mes. Viskas daugiau mažiau visuomet prasidėdavo nuo standartinio „Where you from? (liet. iš kur jūs esate?) ir mūsų standartinio atsakymo „Lithuania“, tuomet tūlas amerikietis išspausdavo ką nors panašaus į „O really! how intresting…“ (liet. mandagi reakcija reiškianti nifiga nežinau kur tai, bet labai domiuosi). Tuomet tiems, kurie dar nebūdavo nusisukę nuo mūsų galvodami kam aš čia šneku su kažkokiais iš „kalabybiškio“, mėgindavom papildyti „Europe“, o tuomet ir prasidėdavo…“o mano senelis buvo italas“ arba“ aš jaunystėje dirbau Vokietijoje“ arba „taip ir maniau, nes jūs kalbate kaip iš prancūziško filmo“, o „mano prosenelis buvo iš Lietuvos“…žodžiu, jie visi rasdavo ką pasakyti apie Europą, o žvilgsnis nukreiptas į mus iš abejingo virsdavo tokiu labiau besigėrinčiu ir greit pradėjom jausti, kaip mums pavydi istorijos, identiteto, net kartais laisvės…

Kitą rytą išėję pasivaikščioti po St. Augustiną supratom, kad jie tikrai turi ko mums pavydėti – kai kalbam Europoje apie seniausius pastatus, istorinius įvykius ir taip toliau, pas mus jie bent jau 300-400 metų senumo, o atvažiavę į seniausią Floridos miestą ir apžiūrėję jo senamiestį supratom, kad čia dar nėra istorijos. Tad pamoką išmokom – „oldest in America“ (liet. seniausias Amerikoje) tai čia panašiai tokio amžiaus kaip tas A.A. babytės verpimo ratelis besimėtantis palėpėje, kuris lyg ir istorija, bet į jokį padorų europietišką muziejų dar nepatektų.

Tačiau negali nuvertinti JAV, kaip bebūtų, JAV buvimas pasaulio centru yra neginčytinas ir geriausiai mums atsiskleidė vakare ieškant kur pavalgyti: sutiktas užeigėlės savininkas labai apgailestavo, kad prieš valandą jau viską išpardavė, bet tuomet paklausęs ko ieškom su didžiuliu patosu pradėjo reklamuoti sakydamas „jie kepa skaniausią itališką picą pasaulyje“. Tą vakarą aš tiesiog nusišypsojau ir pamaniau, kad seniokas kiek trenktas, jei žada mums kažką tokio, bet kai pradėjau girdėti panašius šūkius vėl ir vėl, supratau, kad tas „pasaulis“ tiesiog yra Amerika ir jis baigiasi ties JAV sienomis.

Kadangi minėto senioko pasiūlymas paragauti „skaniausios itališkos picos pasaulyje“ mūsų nesužavėjo, mes užėjom į šalia mūsų motelio buvusį restoraną. Viduje matėm šviesas, tad nieko net netikrinom ir nežiūrėjom, tiesiog ėjom vidun ir pradėjom dairytis. Sutikta padavėja paklausė ar mes čia į pokerio vakarą, sužinojusi, kad ne ir kad tiesiog ieškom kur pavalgyti paaiškino, kad jie šiaip dirba iki pietų (na tai skelbė ir mūsų nepastebėtas užrašas ant durų) ir kad dabar maistas yra skirtas tik pokerio žaidėjams, bet jei mums tiktų kas nors iš siūlomų patiekalų mus aptarnautų. Taip ir sėdėjom vieni prie stalelio tuščiame restorane kirsdami fish and chips (liet. žuvis su bulvytėm), girdėdami šalia esančioje salėje vykstantį pokerio lošimą, o padavėja mus maloniai aptarnavo ir net išpildė tokius keistus mūsų prašymus kaip atnešti atsigerti vandens  (čia vietoj colos, net pasitikslino du kart ir atnešė kolos stiklinėse 🙂 ). Ak, koks nuostabus tas amerikietiškas kliento aptarnavimo standartas, gauni ir nemokamą šypseną (nesvarbu, kad netikrą) ir pilną pilvą ir dar visų problemų ir norų sprendimą!

Tad kai kitą kelionės dieną mums Taco Bell užtruko užsakymo pagaminimas, nes priėmėja pamiršo dalį užsakymo, nenustebom gavę dvigubai tiek kiek užsisakėm vien dėl to, kad „ilgai teko laukti ir tikriausiai labai išalkote“; ar kai parduotuvėje be problemų buvo grąžintas skirtumas, tarp kasoje rodomos kainos ir kainos ant drabužio, nepaisant to, kad kaina ant drabužio tikriausiai buvo uždėta per klaidą; arba kai kambarys viešbutyje buvo duotas geresnis vien dėl to, kad mums atvykus kambarių tvarkytoja dar nebuvo baigusi ruošti kambario.

Aptarnavimo kultūra ir „klientas visuomet teisus“ yra nežmoniškai svarbūs Floridoje, kuri realiai gyvena iš turizmo ir kurioje lankosi ne tik europiečiai, pripratę prie piktų Paryžiaus padavėjų ir nuolat tave mėginančių apgauti italų. Mums šitai labai palengvino kelionę, nes kelionėse mažiausiai norisi galvoti kaip apsisaugoti nuo gudrybių ir apgavikų, prašinėti tokių akivaizdžių dalykų, kaip “papildoma lėkštė” užsisakius du patiekalus trims ar “šiaudelis vaikui”, todėl Floridoje galėjom tiesiog mėgautis tuo, jog viskas už mus pagalvota.

Kita vertus, amerikiečiai puikiai sugeba ištraukti tavo pinigus įvairiausioms pramogoms ir papildomoms paslaugoms, o tai daroma taip tiesiai be jokios apgaulės, kad 9 iš 10 kartų netgi lieki nežmoniškai patenkintas tuo ką gavai, bet apie tai jau kitame įraše…

Justė

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s