Paskutinės atostogos prieš Atostogas. La Gomera

Pasakoti apie La Gomera man vienas malonumas, nes ši kelionės dalis man labiausiai įstrigo ir buvo didžiausiu atradimu, nes ruošiantis į Tenerifę labiausiai nuogąstavau, kad Kanarų salos bus toks nuobodus turistinis maršrutas, kur nė minutės negalėsim pasidžiaugti ramybe, kalnais, tikrais žmonėmis ir maistu…

La Gomera surado ir į mūsų kelionės maršrutą įrašė mano vyras, jis taip labai norėjo pakeliauti bent keletą dienų šioje saloje, kad įveikė visas kliūtis. Pirmiausiai nepaisant mūsų noro keliauti po Gomerą, nuomos kompanijoms ši idėja visai nepatiko ir jos arba tiesiog draudė mums keltis į kitą salą iš Tenerifės arba prašė nemažai už tai susimokėti, bet mano vyras ne iš tų, kurie taip lengvai pasiduotų. Susiradęs Cicar’e reikiamą automobilį, jis dar sugebėjo įtikinti, kad Gomera yra saugi sala, nes iš jos į Europą sugrįžti nėra galimybių, o toliau koks gi skirtumas kompanijai, kur tiksliai per tas tris savaites mes važinėsimės, jei įsipareigojam grąžinti sveiką ir tvarkingą automobilį. Ir žinot ką – pavyko, gavom patvirtinimą ir už tai net nereikėjo papildomai sumokėti. Tačiau kelionės planavimas ir sunkumai tuo dar nesibaigė, mums dar reikėjo vietos kur gyventi ir kelto bilietų.

Gyvenimo vietų Gomeroje yra, bet jas reikia rinktis atidžiai: yra labai nuošalių trobelių, be karšto vandens ir net be patogumų, bet su kvapą gniaužiančiais vaizdais, tuo tarpu viešbučių mažai, jie susigrūdę pakrantėje ir juose nakvynės kainos tiesiog kosminio dydžio. Galiausiai aš, gavusi sąrašą ir peržiūrėjusi galimus variantus, pritariau, kad keletą dienų galim miegoti ir mažesnėje lovoje (nors šiaip jau tokiam pilvotam žmogui kaip aš, šioje kelionėje tai buvo vienas iš esminių reikalavimų), galim rinktis ir ką nors labiau kaimiško, nes šiek tiek nuotykių ir egzotikos kelionėje, dar niekam nepamaišė. Tad kitą vakarą gavau iš Izabelės pranešimą, kad ji iš tėčio atrinktų viešbučių išrinko mums patį šauniausią – viešbutį su baobabais (nuvykus paaiškėjo, kad tai avokadmedžiai). Visgi kelto bilietų pirkimas-rezervavimas dar buvo galvos skausmas, nes iš dviejų kompanijų, tik vienos bilietų pardavimo sistema internete mums sėkmingai veikė (Fred Olsen), tačiau mėgindami rezervuoti susidūrėm su bėda, kad neturim automobilio valstybinio numerio, nes jis paaiškės tik automobilio nuomos metu. Variantai buvo keli – rezervuoti bilietus tik sau, bet buvo rizika, kad mašinai vietos nebebus arba galėjom nerezervuoti bilietų, tačiau nebuvom tikri ar tuomet numatytą dieną pavyks nuplaukti į salą, o AirBnB “baobabų viešbutuko” (Casa El Hoyo) atšaukimas būtų brangus ir kelionių draudimas tokio neapsižiūrėjimo nekompensuotų. Kaip jau sakiau, mano vyras niekada lengvai nepasiduoda, tad jis susirado keltų kompanijos kontaktinius duomenis ir parašė elektroninį laišką išdėstydamas situaciją ir prašydamas pagelbėti ją išspręsti. Gana greitai gavom atsakymą su paaiškinimu ką įvesti į sistemą, kad leistų rezervuoti vietą tiek mums, tiek automobiliui ir išsamų paaiškinimą kaip vėliau reikės užregistruoti konkretų automobilį išvykimo uosto recepcijoje. Taigi, tą dieną, kai stoviniavom Los Christianos keltų terminale, žvelgdami Gomeros pusėn, tikėjomės, kad visas įdėtas vargas buvo ne veltui.

Visgi kelionės pradžia nebuvo tokia sklandi kaip tikėjomės, tą popietę jūra buvo gana banguota ir jau kelte ėmė supti, net šiek tiek pykinti, o po pusvalandžio važiavimo Gomeros kalnų serpantinais pasidarė bloga, tad nepaisant besileidžiančios saulės, buvom priversti stoti pailsėti. Laimei, sustojom šalia kaimelio, kuriame buvo ožkų, šuniukų, gaidžių, vynuogynų ir kitų įdomybių, į kurias galėjom pasidairyti, o grynas ir vėsus kalnų oras greitai pagelbėjo mūsų besisukančioms galvoms atsigauti. Savo gyvenamąją vietą (Hermigua) pasiekėm jau visai vakare, čia vėl susidurėm su bėda – mums niekaip nepavyko į kiemą, host’as (AirBnB šeimininkas) telefonu negalėjo mums paaiškinti kaip įeiti pro metalinius vartus ir nelabai suprato ko jo klausiama, bet maloniai pasiūlė parašyti jam per Whatsapp’ą. Galiausiai po kokių 10 min. vyrui pavyko susikalbėti su juo ir mes galėjom įeiti į vidinį kiemą ir patį butuką/kotedžiuką. Turiu pripažinti, kad Izabelės pasirinkimas, kurį nulėmė vidinis kiemelis – tikrai pasiteisino, nes jame leidom visus vakarus, mažoji susirado jame daug veiklos, galėjo lakstyti basomis ir kalbinti krūvas aplink slankiojančių kačių, aš ištiesusi kojas mėgavausi kaimo ramybe su Kindle rankose, o vyras kas vakarą gurkšnodamas alų ką nors mums iškepdavo kieme esančiame židinyje (gavę patarimą iš butuko šeimininko, kepėm ir kieme augančius avokadus, kurie kepti labai panašaus skonio į bulves ir su sviestu bei druska būdavo puikus garnyras prie mėsos). Per butuko langus buvo matyti kalnų šlaitai, jūra ir besidriekiantys plantanų laukai, o viduje stovėjo jau kokį gerą trisdešimtmetį ar dar ilgiau naudojami mediniai baldai, taip pat gavom prisiminti ir kaip įžiebti dujinę viryklę su degtukais ir kaip išsivirti kavos senoviniu aparatu.

 

Kitą rytą pradėjom nuo skanių naminių pusryčių, susidėjom užkandžių, butuke rastus popierinius žemėlapius (vėl turiu pagriti Cicar’o žemėlapį, nes jis labai gelbėjo mums kelionėje) ir sutarėm, kad važiuosim lėtai, o dienos eigoje spręsim koks atstumas mums priimtinas bei tinkamas, kad nepervargtume. Gomeroje didžioji dalis maršrutų eina bent kilometro aukštyje, todėl nuolat stebėjau kaip jaučiasi Izabelė ir mano pilvelio gyventojas, ar man pačiai nepradeda trūkti oro, o vyrui vis turėdavau priminti, kad užsimestų kokį papildomą rūbą, lipdamas iš mašinos, nes Gomeroje temperatūra vietomis buvo nukritusi net iki 10 laipsnių.

Pirmąją dieną apvažiavę bene pusę salos supratom, kad apžiūrinėti Gomerą automobiliu bus labai paprasta ir kad galim atitinkamai pasidairyti įdomesnių maršrutų, kuriuose galėtume daugiau pasivaikščioti pėsčiomis, nes laiko tikrai užteks. Gomeros keliai, skirtingai nei Tenerifės, yra praktiškai tušti ir tik per pietus salą užplūstantys turistų autobusai šiek tiek sugadina tą ramybę, taigi važiuojant sustoti pasigrožėti vaizdais buvo galima kas keletą kilometrų ir mes tai sėkmingai darėm net kelias dienas. Kartu turėjom laiko pasivaikščioti ir po pakeliui pasitaikiusius miestelius, po Garajonay nacionalinį parką, paplūdimius. Gomeros sala yra antra mažiausia Kanarų salyne, tačiau ji turi labai daug skirtingų veidų, nuo miškų iki smėlio paplūdimių, nuo kalnų keterų iki stačių jūros šlaitų, iš tiesų vaizdai, kuriuos gali pamatyti per vieną dieną važiuodamas automobiliu yra nepakartojami, o keliaujant pėsčiomis per savaitę galima apeiti visus pagrindinius salos peizažus su sustojimais nakvynei kalnų kaimeliuose. Gomeriečiai juokauja, kad norint pamatyti tikrąjį Teidės grožį, jį reikia stebėti būtent iš Gomeros, nes čia Teidė matoma beveik iš kiekvieno salos kampelio.

 

Gomeroje turistai yra susitelkę keliuose pagrindiniuose miesteliuose šalia jūros, juose ir šiluma galima lepintis praktiškai visus metus ir visos paslaugos pritaikytos tokiam lėtam pajūrio poilsiui, mes lankydamiesi matėm daug britų ir vokiečių pensininkų ir tėvelių su mažais vaikais, kurie, matyt, slepiasi šioje saloje nuo bjauraus žiemiško oro. Tuo tarpu kalnuose žmonės daugiau orientuojasi į žemės ūkį, o turizmas tik veikla, iš kurios prisiduriama papildomai. Norintiems gyventi Gomeroje – namų ir butų pasirinkimas didelis, nes panašu, jog jaunimas kraustosi iš salos ir joje natūraliai nebelieka vietinių gyventojų.

 

Pakeliavę po Gomerą, prisisotinę vaizdų, išmėginę keliukus, kuriuose sunku pravažiuoti vienai mašinai, o neretai, ten prasilenkti tenka net su autobusu, prisiragavę vietinio paprasto ir gardaus maisto, paskutinę dieną praleidom San Sebastian mieste-uoste. Miesto centre tikrai verta praleisti bent pusdienį, mes kaip visad, pirmiausiai pasičiupom miesto žemėlapį, o tuomet vingiavom pajūrio promenada, kurioje radom pavėsinę su staliukais, kurioje buvo iškabinti paveikslai su paaiškinimais apie miesto istoriją. Pasirodo San Sebastian yra paskutinis uostas, kuriame sustojo Kolumbas prieš atrasdamas Ameriką, miestas susiformavo šalia uosto, kuris yra natūraliai sukurtas gamtos, apsuptas uolų, todėl ilgą laiką buvo saugus ir gerai apsaugotas nuo priešų. Vėliau atradom pačią geriausią mažylių žaidimų aikštelę, kokią esu mačiusi, bet mūsiškė kadangi jau išaugusi iš kirminėlių amžiaus, greit išbandė kiek sudėtingesnius įrengimus ir patraukė į šalia aikštelės buvusį batutų parką iškrauti paskutines likusias savo baterijas. San Sebastian’e jau pratinomės prie šilumos, įdienojus buvo sušilę iki 24 laipsnių, tad pietaujant lauko kavinėje norėjosi nebe prisidengti, kaip kalnuose, o papildomai išsirengti. Galiausiai įsitaisėm keltų terminale ir pradėjom laukti savo kito kelionės etapo – Tenerifės pietinės dalies, bet apie tai jau kitame įraše.

 

Neskaičiusiems pirmosios mūsų atostogų pasakojimo dalies, primenu, kad ją galima rasti čia: Paskutinės atostogos prieš Atostogas. Tenerifės šiaurė.

Justė

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s