Žiemos kelionė į Izraelį: tiesa ir mitai

Apie Izraelį girdim daug ir dažnai, kad ir šiandien atsivertus facebook sieną, pirmiausiai akis užkliuvo už Trumpo siūlomo Viduriniųjų rytų taikos plano, apie šią šalį mokytis teko tiek universitete, tiek mokykloje, ir nepaisant to, nusipirkę bilietus žiemos atostogoms pradėjom kelionę planuoti kaip ant visiškai balto lapo.

Draugų, kolegų ir šeimos narių, net blogerių, kurie būtų lankęsi šioje šalyje buvo gausu, bet kiekvieno iš jų pasakojimai skyrėsi, o lankytini objektai man atrodė kaip paveikslėliai – vien vaizdinys, be turinio, be konteksto, be istorijos ir jausmo. Matyt todėl, Izraelis buvo bene pirmoji mūsų kelionė kuriai ruošėmės ne tik vartydami žemėlapius ir žymėdamiesi lankytinas vietas, tačiau kartu mėginom bent truputėlį pažinti šalies istoriją, religinį-politinį kontekstą, išsiaiškinti konkrečius su saugumu susijusius klausimus, galiausiai suprasti kuo tas žemės kampelis toks ypatingas, kad dėl jo jau tūkstančius metų pešasi net kelios tautos.

Izraelis – maža šalis

Pirmas mūsų įsivaizdavimas buvo tas, kad Izraelis – maža šalis. Ryškiausiai šį mitą sugriovė diena, per kurią turėjom iš Ovnat prie Negyvosios jūros pasiekti Eilatą. Prasidėjo ta diena puikiai, saulė plieskė, vaikai atsibudo puikios nuotaikos ir gerai išsimiegoję, išsiruošėm į Eilatą, pakeliui dar numatę apžiūrėti kelis objektus, bet netikėtai stojom į kamštį nuvažiavę vos 30 km, nes palijus kažkur kalnuose, per pagrindinį kelią, kuris jungia Negyvosios jūros kurortus su Eilatu pradėjo tekėti upė. Realiai vandens ten buvo labai nedaug, vyras net buvo gavęs policijos patvirtinimą, kad kelias greit bus vėl atidarytas, bet po pietų atvažiavo jau kitos tarnybos ir kelią uždarė „dėl viso pikto“ visai likusiai dienai.

GP0_3464

Peržiūrim atidžiai žemėlapį ir aiškiai suprantam, kad jokių apvažiavimų ar shortcut’ų nėra, nes vienoj kelio pusėj Negyvoji jūra, kitoj – kalnai ir vienintelis galimas variantas yra per Jeruzalę. Kadangi Jeruzalėje jau buvom buvę prieš kelias dienas, tai prieš akis iškart iškilo Alyvų kalno vaizdas, ant kurio eilių eilėm išsirykiavę mašinos, karts nuo karto viena kitą beviltiškai ragina signalais judėti į priekį; tik tą kartą mes pro jas keliavom pėsti, o šįkart galėjom patys tapti tų eilių dalimi. Jeruzalė apskritai dėl turistų kiekio, vykdomų remonto darbų, senamiesčio ir kalvoto paviršiaus yra košmaras su automobiliu, netgi su vaikišku vėžimėliu kai kur sunku prasibrauti; džiaugiuosi, kad pirmą kartą mes į ją važiavom anksti, todėl sėkmingai radom parkingo vietą ir spėjom paslampinėti po senamiestį iki gatves užliejant būriams turistų, tačiau išvažinėdami patekom į vakarinius kamščius (apie 16 val.) ir tuomet nutaisiusi patį ramiausią įmanomą balso toną guodžiau vaikus, kad jau visai visai netrukus pradėsim judėti pirmyn, kol galiausiai jie užmigo ir mes iš miesto pajudėjom jau nusileidus saulei…

Visgi tądien baimės buvo nepagrįstos, nes važiuojant į Eilatą mums pasisekė ir Jeruzalę apvažiavom gana greitai, vienintelis lėtesnis kelio ruožas buvo magistrale, nes kitoje kelio dalyje buvo užsidegęs autobusas ir visi važiuojantys privalėjo būtinai į jį paspoksoti, o čia vėl ta pati tarnyba kaip prie patvinusio kelio, visos trys juostos užtvertos, nejuda, o vairuotojai eina smalsauti, piktintis ar patarinėti taip arti, kad net gali pagalvot, jog kažkoks mitingas prasidėjo…Visgi kelio vingiai mūsų kelionėje įveikus Jeruzalę nesibaigė, daug greičiau galėjom pasiekti savo viešbutį keliaudami iš Jeruzalės pro Betliejų, bet Betliejus yra Palestinos administracijos žinioje (ir saugumą, ir administraciją užtikrina Palestina), kas reiškė, kad automobiliui ten negaliotų draudimas, tad teko rinktis ilgesnį kelią. Galiausiai į Eilatą atvykom jau sutemus, o vietoj suplanuotų 250 km – važiavom virš 400 km.

Taigi jau per pirmąsias kelionės dienas išmokom, kad šioje šalyje viskas vyksta lėčiau, nedidelių mašinų spūsčių pasitaikė praktiškai prie kiekvieno didesnio miesto, prie religinių objektų visur yra eilės, prie kai kurių papildomai dar ir saugumo patikros postai, todėl jei planuočiau kelionę dabar – Izraeliui skirčiau mėnesį, nes tuomet būtume spėję ir šiaurinę šalies dalį aplankyti ir Jeruzalę pajausti ne tik praslinkti braunantis pro minias ir netikusias dienas (kaip kad ta su patvinusiu keliu) tiesiog kur nors ramiai pragulėti su mažiau streso ir daugiau teigiamų emocijų.

Izraelis – vien nuobodžios dykumos

Dažnas ten buvęs, ypač pro autobuso langą žvelgęs turistas, rašė ir pasakojo, kad kur pažvelgsi smėlis ir akys ne tik greitai pripranta prie šio vaizdo, bet jis greitai pabosta. Tiesa, didelę Izraelio teritoriją tikrai dengia dykumos ir mes patys 2/3 laiko praleidome ten (nes prie Negyvosios ir Raudonosios jūros yra žymiai šilčiau, net maudytis ir degintis buvo galima, tuo tarpu šiaurinėje šalies dalyje ir prie Viduržemio jūros žymiai vėsiau ir kai kuriom dienom teko rengtis striukes). Be to būtent dykumose mes pamatėm Izraelio gamtą iš labai arti – eidami Ein Gedi sutikom ne tik kelioliką kalnų ožkų, tačiau ir tokių nedidelių, į bebrus panašių smiltpelių koloniją; važiuojant ryte Jordanijos pasienyje netoli Eilato pro automobilį prašokavo gazelė, o sustoję gėrėjomės po vandenį braidžiojančiais flamingais. Izabelė mums neleido praleisti nė vieno paukščio ar gyvūno, o tuo metu, kai mūsų hiking‘o maršrute gyvūnų nepasitaikydavo (pvz. Timna parke), tyrinėdavom smėlyje likusius jų pėdsakus.

Mes pėsčiomis įveikėm 4 gamtos takus, kurių ilgis buvo 1,5-2,5 val., mūsų šeimai tokio ilgio pasivaikščiojimai gamtoje buvo tinkamiausi, nes per juos keturmetė gerai iškraudavo savo baterijas, o mažylis spėdavo ir nusnausti ir pasidairyti, o išsisukdavom su minimaliu bagažu, t.y. fotoaparatas, užkandžiai, vanduo ir keli papildomi rūbai, jeigu oras sušiltų/atšaltų, tačiau maršrutų pasirinkimas labai platus ir galima susiplanuoti visos dienos ar net savaitės žygį. Esminis patarimas norintiems pamatyti dykumų gyvūnus – išsiruošti į  gamtą anksti, kol kitų turistų būriai dar nekelia dulkių ir neklega aplink, nes būtent tuomet galima stebėti juos, klausytis spengiančios tylos ir gėrėtis rytinės saulės nutviekstais peizažais, mes juokėmės, kad šitai pasiekti su vaikais daug paprasčiau, nes tik jiems per atostogas norisi kilti su saule 🙂

Kelionė į Izraelį yra brangi

Nepaisant to, kad Izraelyje yra daug nemokamų dalykų (pvz. gamtos objektai, senamiesčiai, žaidimų aikštelės), visgi pasirinkus pramogas skirtas turistams mokėti teks ir nemažai, versti į eurus patogiausia NIS (šekelius) dalyjant iš keturių. Kainos didesnės už vidutines europietiškas iš esmės visur, tiek nuomojantis Airbnb, tiek apsiperkant prekybos centre ar turguje. Nors mudu nesam turgaus gerbėjai, net nesistengdami į juos pakliūti, aplankėm bene 5 (Jeruzalėje, Tel Aviv-Jaffa ir Akko). Su turgumi dar yra papildomi niuansai, turgų yra gana gausu ir skirtinguose miestuose jie skirtingi, nuo sendaikčių ir tokių alia gariūnų tipo iki maisto ar gurmet; tradicijos turguose skiriasi, kai kurie yra visiškai vakarietiški su nurodytomis kainomis, kai kurie rytietiški, kur nesiderėjęs ar nepaklausęs kainos iš anksto gali ženkliai permokėti.  Pavyzdžiui Akko turguje pirkom „blyną“ su šokoladu už 20 NIS, už tiek pat gavom ir dideles tris mielines bandeles su cinamonu, shawarma (panašų į kebabą pita sumuštinį) mums kainavo 30 NIS, o falafeliai (viskas iš esmės tas pats kas tik vietoj mėsos falafeliai ir kainos paklausiau iš anksto) – 15 NIS, galiausiai už tiek pat įsigijom ir šviežią, virš dviejų kg ydžio tuną (pirkom iškart po vietinio tą pačią žuvį tad ir kaina matyt buvo ta pati).

Gamtos parkai, kurie yra sulaukiantys didelio lankytojų srauto ir atitinkamai pritaikyti (įrengtos pikniko vietos, laipteliai ir pan.), taip pat buvo apmokestinti (pvz. Ein GediTimna parkas). Tačiau šalia jų yra daug paprastesnių, dažnai pavojingesnių maršrutų, kur vaizdai ne ką prastesni, bet nemokami.

Pavyzdžiui Massada tvirtovės įėjimo kaina tiesiogiai priklauso nuo to ar į kalną važiuoji keltuvu ar lipi pėsčiomis, mes pasirinkom į kalną įlipti Snake path taku, o žemyn nusileidom keltuvu, nes leistis su nešyne ir Izabele būtų buvę fiziškai sunkiau ir pavojingiau, tai ne tik suteikė papildomų emocijų ir vaizdų, bet ir sumokėjom perpus mažiau už įėjimą. Tiesa, dauguma renkasi nulipimą žemyn, tad vis sutikdavom žmonių mus sveikinančių ir apdalijančių padrąsinimais bei pagyrimais 😀

Turistinėse vietose (mes tai labai ryškiai matėm Eilate) paslaugų yra labai daug, nuo povandeninės observatorijos iki važinėjimosi dykuma, jodinėjimo asilais, kupranugariais ir dar bala žino kuo, nardymo koraliniame rife (nors yra ne ką prastesnių nemokamų koralų (žr.video). Iš to ką mes išmėginom, Povandeninė observatorija ir joje esantys akvariumai bei ryklių šėrimo šou mums tikrai patiko ir galiu drąsiai sakyti, kad sumokėti šekeliai nenuėjo veltui, bet Delfinų rife vien už pasimatymą su delfinais bilietų kaina mūsų šeimai gavosi didoka, apie 170 NIS, tiesa paplūdymiu, įeinančiu į tą pačią kainą, mes nepasinaudojom, nes Bernardas paplūdymy daug smėlio prisivalgo, o Izabelė maudosi tik tokiam vandeny, kuris panašaus šiltumo kaip vonia 🙂

Izraelis – Vaikų šalis

Atostogas Izraelyje iš dalies rinkomės todėl, kad tikėjomės čia rasti kids friendly atmosferą, nes tikrai lengviau atostogauti tose šalyse, kuriose vaikams skiriamas papildomas dėmesys, infrastruktūra ir kur žmonės vaikus kalbina, o ne žiūri į tave žvilgsniu “negudrūs jūs gal su vaikais po kalnus tasytis…”. Iš tiesų tiek žydai, tiek arabai vaikų turi daug ir jaunų šeimų miestuose tiesiog pilna, tėvai (o taip tikrai ir ne vienas!) ir mamos su kūdikiais zuja nuo ryto iki vakaro paplūdymių promenadomis, pilna žaidimų aikštelių, bet tai negalioja tipinėms turistinėms vietoms. Pavyzdžiui Eilatą mes išvaikščiojom skersai-išilgai, tačiau jame žaidimų aikštelių buvo mažai, o ir tos, kurios buvo – gana nuobodžios, tačiau užėjus į turizmo informacijos centrą gavome daugybę rekomendacijų ką galime pamatyti aplink Eilatą su vaikais. Mane labiausiai nustebino, kad mums patarė Izabelę ir mažylį būtinai vežtis į Raudonąjį Kanjoną, nes „she will love it“, nors mane prieš kelionę draugė įspėjo, kad ten su dviem vaikais gali būti sudėtinga, o žiūrėtas dviejų jaunų amerikiečių video buvo su žinute „pavojinga“. Patikinti, kad mūsų keturmetei nurodyti gamtos takai labai patiks juos išmėginom ir tikrai, nepaisant to, kad iš pradžių pamačius pirmąsias kopėčias perbėgo per veidą nerimo grimasos, mums visiems tikrai patiko ir turiu pripažinti, kad keturmetis vaikas, kuris yra pakankamai fiziškai aktyvus, be vargo gali savarankiškai įveikti tiek Timna parko Didžiosios arkos maršrutą, tiek Raudonojo Kanjono; aš su mažyliu nešynėje irgi visur užlipau ir nusileidau be vargo. Pridedu foto, jose viskas atrodo kiek baisiau, iš tiesų rizikos susižaloti ten mažai, nes įrengimai labai gerai apgalvoti ir pritaikyti, visą laiką turi už ko laikytis ir kur statyti koją, visgi tiems, kuriems pasirodys čia per daug pavojinga, pamirškit ir tai ką rašiau apie žaidimų aikšteles, nes jos ne silpnų nervų tėvams. Dauguma karstynių pakabintos gana aukštai, sudėtingos, reikalauja susikaupimo ir fizinių jėgų, užtat mūsiškė džiaugėsi be proto, kad čia yra ne tik “leliukiškų” aikštelių. Mes Tel Avive vieną dieną skyrėm tiesiog ramiam pasibastymui po miestą ir jo metu pakeliui aplankėm net dvylika aikštelių ir svarbiausia jos beveik visos buvo skirtingos.

Mūsų vyresnėlė taip pat liko sužavėta turgumis, kuriuose buvo daugybė jai pirmą kartą matomų dalykų, Negyvosios jūros purvu, kurio parsivežėm netgi namo, spalvotu smėliu, iš kurio buvo galima pasidaryti suvenyrus artimiesiems lauktuvių, Tel Aviv-Jaffa muziejais (jų yra gausybė, pradedant  Natural history, Žydų tautos muziejumi, Meno ir kitais). Muziejuose apie mažuosius lankytojus yra pagalvota, jiems pritaikytos tiek erdvės, tiek pačios ekspozicijos, man pačiai labiausiai patiko Natural history muziejus, tiesa mūsiškė dalyje jo buvo užsimerkusi, nes jai gyvūnų skeletai atrodė pernelyg baisūs, užtat smagu buvo apžiūrinėti vabalų macro nuotraukas ir šalia esančius realaus dydžio vabalėlius, stebėti termitų koloniją.

Izraelyje egzotikos mažai, labai vakarietiška šalis, gali supainioti su pietų Italija

Izraelis yra visų trijų vadinamųjų Abraomo religijų katilas (žydų, krikščionių ir islamo). Iš to, ką aš sužinojau ir pati pamačiau, atvirai sakau, jog svetimšaliui suprasti tuos istorinius posūkius, nuolatinius vaidus yra labai sunku. Kita vertus man pasirodė, kad žvelgiant grynai per istorinę prizmę (ne per religinę) Izraelyje yra skleidžiama daug mistikos, įvairiausių legendų, tačiau mažai patikimų įrodymų kokie įvykiai, vietos ir žmonės yra realūs, o kurie išgalvoti. Architektūra, rodos, jau matyta, nors Europoje nieko tokio nėra, istoriniai filmai mano atmintyje suinstaliavo “deja vu” efektą ir tiek Jeruzalės, tiek Akko senamiesčiai manęs nenustebino, bet turiu pripažinti, kad buvo smagu prie tų sienų prisiliesti ir paklaidžioti senamiesčių labirintais jaučiant tą istorinę aurą ant pečių.

Mums egzotikos ir kitoniškumo tikrai nepritrūko. Pamenu, kaip vyras vakare sako ”gal aš einu iki parduotuvės (buvo ką tik pasibaigęs Šabas ir mūsų šaldytuvas per jį buvo jau ištuštėjęs), greit apsipirksiu ir grįšiu”, o aš žiūriu į jį ir juokiuosi, nes suprantu, kad nepaisant to, jog ten normalus prekybcentris, ten niekas greitai nevyksta, ten kasininkai patys keisčiausi mano kada matyti žmonės, nuo tatiuruotos baikerės iki pikto arabų pensininko ir ten nėra mums įprasto “Hello” su dirbtine šypsena, greičiau gausi rūsčią miną, nes reiks su tavim kalbėt, o tu nemoki jokios žmoniškos kalbos…Šabas taip pat nori nenori tampa atostogų dalimi ir įlieja egzotikos (tiesa, turistinėse vietose jaučiamas daug mažiau). AirBnb leidžia patirti gyvenimą West Bank teritorijose tiek arabų miestuose, tiek nelegaliuose žydų settlementuose. Mes, norėdami nuotykių, vieną Airbnb pasirinkom taip pat tokiame “settlemente”, kuris aptvertas spygliuota tvora, įvažiavimą saugodavo vis kita žavi mergina su automatu rankose, o gyvenom rabino namo dalyje su kiemeliu į Negyvąją jūrą. Mums ten teko ir Šabą praleisti, kurio metu buvo sugedęs šilto vandens boileris ir rabinas jį ėmė tvarkyti tik pasibaigus Šabui, mūsų mandagiai atsiprašė, kad galėjo sukelti nepatogumų, tiesiog per Šabą dirbti draudžiama.

Aš įprastai išmokstu bent keletą žodžių vietine kalba prieš vykdama į šalį, bet hebrajų man buvo neįveikiamas iššūkis ir apart “šalom” daugiau nieko neišspausdžiau. Nors šalis moderni, daug įvairių “self service” aparatų, bet jie hebrajų arba arabų kalba ir tas jausmas kai stovi priešais ir nė žalio supratimo neturi ką spaust, man rodos pakankamai pakaitina smegenis, užtat paprašius pagalbos, padėti sulekia visas būrys (myliu už tai pietiečius), nepaisant to, kad kartais nė vienas iš “pagalbininkų” nežino ką daryti 🙂 Anglų kalba susikalbėjom visur, tik vyras vis skųsdavosi, kad nesuprato ką jam pasakė, bet panašu, kad jį suprasdavo ir visos bėdos nuo parkavimo aparatų iki automobilio padangų slėgio būdavo išsprendžiamos efektyviai, kartu daug mosikuojant rankomis…

Ir galiausiai maistas, kuris tikrai skiriasi nuo mūsiško, žydų ir arabų virtuvės yra persipynusios ir pilnos “rytietiškos egzotikos”. Valgėm daug pitos, humuso, falafelių, ragavom įvairiausiai paruoštų daržovių. Mums labiausiai trūko maisto tinkamo vaikams, nes mūsiškiai neliko sužavėti nei humusu, nei falafeliais, turkiški saldumynai nors ir vyliojo pradžioje, vėliau irgi buvo išbrauti iš mėgstamų sąrašo. Kadangi keliavom su dviem mažiais, daugiausiai valgėm maistą skirtą išsinešimui, tad apie restoranus pasakyti ką nors sunku, išmėginom tik porą ir jais nenusivylėm, bet ir nelikom sužavėti. Kita vertus norintiems sutaupyti gera žinia ta, pitos dydžio alia “kebabai”, kurių yra daug rūšių ir su mėsa ir be, kainuoja apie penkis eurus ir jų tikrai pakanka pavalgyti suaugusiam žmogui. Izraelyje nemažai yra McDonald’u (yra netgi košerinis!), kurie būdavo išsigelbėjimas, kai reikia ko nors staigiai ir dabar vaikams, bet net ir juose aptarnavimas būdavo lėtas, o padavėjų veidai rūškani ir kainos gana žvėriškos (mūsų šeimai vienas pavalgymas atsieidavo apie 60€)…

Epilogas

Izraelis labai tinka keliauti su vaikais, yra ideali vieta pasišildyti kai LT žiema ir žvarbuma, o egzotikos ten užteks, gali pritrūkti tik pinigų arba laiko 🙂

Iki kitų kelionių!

P. S. kadangi man wordpress leidžia publikuoti tik labai mažai nuotraukų, tai pasižadu jomis ir filmukais iš šios kelionės papildyti savo facebook puslapį noreciaupasakyti.

Justė

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s