Florida per tris savaites. Namų jausmas

Sekanti mūsų stotelė buvo Everglaids‘o nacionalinis parkas. Nekantriai laukėm, kada pasieksim per AirBnb rezervuotą  82’ųjų laidos namelį ant ratų. Po savaitės viešbučiuose, tikėjomės, kad ten atrasim namų jausmą ir galėsim tiesiog pasidžiaugti ramybe bei grynu oru. Vaikštinėdami po Kennedy Space Centre gaunam mūsų išsirinkto AirBnb žinutę, bet dėl prasto wifi, niekaip negalim jos atsidaryti. Po truputį mudviejų akyse auga nerimas, nes dažniausiai tokios žinutės reiškia kažką netikėto ir nemalonaus, pvz., kad rezervacija atšaukta. Galiausiai pavykus atsidaryti, skaitom nuotaikingą pranešimą apie tai, kad AirBnb šeimininkai šiandien vakare Valentino dienos proga ketina kepti T-bon‘us ir vakaroti visi kartu bei kviečia mus prisijungti, nurodo vakarienės kainą su mėsa ir vynu, kuri realiai yra produktų savikaina. Pasimetam, pradedu įsivaizduoti save prie didelio stalo su krūva nepažįstamų žmonių, bijau, bet baisiai noriu pamėginti, pasitarę nusprendžiam, kad nėra priežasčių „stabdyti“, rašom, kad o.k., pasiklausiam kada ta vakarienė numatyta ir leidžiamės į kelią. Šiandien dar turim maisto atsargomis pasirūpinti ir pralėkti Majamio priemiesčius prieš vakarinius kamščius.

Po ilgos kelionės nerealiai gražia ir spalvinga Atlanto pakrante, važiavimo per daržovių plantacijas, patenkam jau į tą kraštą, kur ispanų kalba yra vienintelė bendravimo kalba, o vieninteliai kelio ženklai yra ant kiekvienos sankryžos stovintis „STOP“ kampuotis. Iš esmės tas ženklas reiškia, jog reikia sustoti ir bendrai visiems apsikeičiant žvilgsniais nuspręsti, kas toliau važiuos pirmas, o oficialiai taisyklė tokia: kas pirmas privažiuoja kelių susikirtimą, tas pirmas jį turi teisę kirsti. Iš pradžių sėdžiu įsikabinusi sėdynę ir pamačiusi dar vieną didžiulį pikapą artėjantį mūsų link, noriu užsimerkti iš baimės, bet galiausiai įprantu ir jau viskas atrodo taip darnu ir aišku, lyg kitaip ir būti negali. Galiausiai GPS mus nuveda žvirkeliu (kas Amerikoj tikra egzotika) iki mūsų kelionės tikslo, už tvoros sukiojasi keletas hipiškos išvaizdos žmogėnų, kiemas apsodintas bananmedžiais, o aplink namą pristatyta keistų senienų, jokių trailerių ar namelių ant ratų nesimato. Pasitinka mus ilgaplaukis „atsipūtęs“ vaikinas, kuris paaiškina, kad mašina galim statyti bet kur kieme, kur mums patogu, kad vartų jie nerakina ir prašo juos laikyti uždarytus tik dėl namuose gyvenančių gyvūnų saugumo ir pažada mus po kelių minučių nuvesti iki naujųjų namų bei viską aprodyti.

Čiumpam daiktus, išleidžiam ant pievos Izabelę, kuri pamačiusi pievą čia pat ima krapštyti savo batus nuo kojų ir pasirodžius tam pačiam vaikinui jau keliaujam pro namą su baseinu viduje. Mums aprodoma virtuvė (bendra visų svečių ir šeimininkų), joje jau marinuojami T-bones, aplink esanti tuščių indų ir kitų daiktų betvarkė mane ima neraminti, bet guodžiuosi, kad visas maistas  bus gerai paskrudintas ant grilio ir visi mikrobai žus karštyje. Pakeliui esam supažindinami su dviem šunimis ir dviem katinais, kurie yra šios vietos šeimininkai, sutikti kiti gyventojai atrodo „kažkokie pernelyg apsipūtę“, išvystam vidinį kiemą, prikimštą įvairiausių keistybių, nuo ispaniško stiliaus fontano, iki senovinių automobilių, indėniško tipio ir skirtingų namelių ant ratų. Pagaliau mes prie savo naujųjų namų, atidarius duris tvoksteli dulkės ir karštis susimaišę su pelėsių ir šalia esančio vištų aptvaro kvapu. Aš jau noriu važiuoti iš čia…

Kol bandau atsipeikėti ir susitarti su savim kas toliau, tas “atsipūtęs” vaikinas toliau kažką pasakoja ir mėto juokelius, galiausiai sako, jei ko reikės, ateikit pasakyt, mes durų nerakinam (mūsų namelis raktų irgi neturi) ir nesugalvokit belstis, „feel free“ (liet. jauskitės laisvai). Mhm…suprask ir jie pas mus eis nesibeldę? Likę vieni imamės darbų, aš pradedu valyti dulkes ir tvarkyti mūsų daiktus, vyras už kelių minučių išeina ieškot to bachurėlio, nes neveikia elektra, kažkas ūžia tualete, o žadėtas kondicionierius neįsijungia…

Po kokių penkių tylių minučių, susizgrimbu, kad kažkas ne taip, tyla nėra įprasta mano gyvenime ir suprantu, kad jau kuris laikas nemačiau savo vaiko, tą pačią akimirką grįžęs vyras pareiškia, kad name prie baseino jau visi vaišinasi alumi, įskaitant šeimininką, bet jis vistiek tuoj ateis mums pagelbėti …Pradedam šaukti  „Izabele“ir ieškoti kur ji dingusi, džiaugiamės, kad į baseiną patekti jai nepavyks ir tikimės, kad visa kita čia saugu. Randam ją kitoj namelio pusėj prie vištų aptvaro, visą laimingą, ji papasakoja dar kokius gyvūnus sutiko, parodo mums stalelį su nedidele terasa, suręstą mūsų namelio gale ir pasileidžia toliau tyrinėti visas įdomybes aplinkui. Aš save guodžiu, kad bent vienam iš mūsų čia tikrai labai patinka.

Saulei nusileidus, keliaujam į namą su baseinu žiūrėti kaip čia su ta vakariene bus. Mums atėjus – žmonių jau pilna, nuo europiečių studentų, keliaujančių keistų vienišių iki giminės, susirinkusios kartu su vaikais, anūkais ir seneliais ar azijietiškos išvaizdos senolių. Mes prisėdam šalia poros su dviem vaikučiais, kaip ir bet kuriam pasaulio krašte, pirmiausiai prasideda pokalbiai apie vaikus ir „tėviškus“ iššūkius; apsikeičiam istorijomis apie tai, kaip „mūsų laikais“ tiek Amerikoj, tiek Lietuvoj buvo galima lakstyti pradinukams po kiemą su raktu ant kaklo ir už tai mūsų tėvams jokios baudos negrėsė, padiskutuojam apie kelionių planus, atostogų ilgį ir galiausiai apie socialinio draudimo sistemas (iš esmės apie tai, kad Amerikoj jos nėra, o pas mus yra nebloga), palyginam gyvenimo Brukline ir Vilniuje ypatumus… Laikas sustoja, T-bon‘ai jau seniai dingę iš lėkštės, kiti gyventojai jau išsiskirstę kas kur, o pašnekesys prie vyno taurės su naujais pažįstamais tęsiasi tol, kol ateina laikas migdyti vaikus.

Ryte kylam anksti, norim kiek įmanoma daugiau pamatyti nacionaliniame parke, tačiau pirma reikia susitvarkyti su iššūkiu „bendras dušas lauke po atviru dangum be atskiros vietos persirengimui“. Apsimuturiuoju ilgais vyro rūbais ir mėginu kampais eiti nepastebėta čia pat besišukuojančių, besiprausiančių ar tiesiog rytine saule besimėgaujančių palapininių kaimynų. Pusryčiai įeina į kainą, tad keliaujam jų ieškoti, nieko nesitikiu, nes vien matytas virtuvės vaizdas man gadina apetitą. O atėjus stoviu išsižiojusi, Eina sau! negaliu patikėti. Keliomis eilėmis išrikiuota europietiškų pusryčių klasika, o toliau seka įvairiausi pagardai, vaisiai, uogos, sultys ir gausybė kitų skanėstų, kurie, kaip mums paaiškina, pirkti čia pat už tvoros pas ūkininkus, virtuvėje triūsia vokiškai kalbančios merginos, viskas taip švarus ir tvarkinga, kad net, rodos, jog vakar buvau kitoje vietoje. Izabelė tučtuojau išsirenka sau gražiausius indus (kažkada naudotus šeimininkų vaikų) su Disney herojais, paprašo jai prikrauti košės su vaisiais ir uogomis, aš susirandu ant sienos kabančioje kolekcijoje gražiausią „mug“ (liet. didelis puodukas) savo rytinei kavai, o vyras išbando visus „neįprastus“ patiekalus. Pasikrovę maisto energijos ir geros nuotaikos plepant su šeimininkais ir kitais svečiais – iškeliaujam į nacionalinį parką su viltim, kad pavyks jame ką nors pamatyti ir pamačius įžiūrėti, pernelyg nenutolstant nuo mašinos.

Likusį laiką dienomis tyrinėjam Everglaids‘ą, o po ilgo vaikščiojimo gamtos takais grįžę mėgaujamės puikia draugija name su baseinu. Izabelė susidraugauja su Mateo, kuris vis skundžiasi, kad nesupranta, ką ji jam pasakoja, o aš jam mėginu padėti išmokydama jį keleto lietuviškų žodžių; Vasario 16 proga Izabelės užsakymu verdam varškėtukus, dėl kurių sulaukiam aplinkui šmirinėjančių dėmesio, ta proga visus apšviečiam iš kur mes ir kur ta Lietuva yra (labai gelbsti žemėlapis ant sienos, kuriame taip pat pasižymim).

Trečią rytą į dušą aš jau keliauju susisukusi vien į rankšluostį ir maloniai šypsausi aplinkiniams, Deb, kuri yra viena iš šioje vietoje besidarbuojančių žmonių atneša ir pakabina mums papildomai mažyčių lempučių, kad ir vakare mažoji galėtų drąsiai žaisti šalia mūsų namelio ant ratų. Išvykdami einam apsikabinti ir atsisveikinti su šeimininkais liūdni, nes visai nesinori atsisveikinti su tuo namų jausmu, kurį čia atradom. Guodžia tik tai, kad sekantis tikslas yra visų mūsų atostogų vinis – Florida Keys (liet. Floridos salos, esančios Karibų jūros pašonėje), bet apie tai, jau kitame įraše…

Justė

P.S. visi gyvūnai yra fotografuoti iš artumo, kurį atspindi nuotraukos ir taip, kai kurie iš jų buvo taip arti, kad jau drebėjo kojos ir pylė šaltas prakaitas, bet grįžom sveiki, o dukrytei galėjom parodyti laisvus padarus, ne zoo aptvare ir ne kokioj žmonių sukurtoj realybėj. Būtina aplankyti: Shark Valley, Flamingo visitor center ir Royal Palm, visa kita – pagal sezoną.

Advertisements

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

w

Connecting to %s